Mano krikšto tėtis Kęstutis Lakickas buvo kalinys Z311. Jaunas, gražus veterinarijos studentas NKVD kankintas taip, jog niekaip nebegalėjo prisiminti savo tėvelio vardo, o senelio vardą prisiminė tik lageryje.
Patyręs baisią tremtį, po daugelio metų grįžo į Lietuvą. Kol jis kalėjo, jo mylima mergaitė Marytė ištekėjo už kito. Visko netekęs, daug iškentėjęs po kurio laiko sutiko dramatiškos istorijos partizanų šeimos dukrą ir seserį Staselę. Ji buvo išsilavinusi, inteligentiška jauna moteris, dirbo gydytoja, be galo mylėjo meną, o ypač operą. Mano krikšto tėtis, po tiek metų nelaisvėje, iš naujo mokėsi gyventi. Staselė, jau tapusi jo žmona, vesdavosi jį į parodas, operas, drauge skaitydavo knygas. Pamenu, savo gyvenimo pabaigoje jis juokėsi, jog visai jam neįdomios buvo tos parodos, o per operas jį imdavo miegas, bet iš meilės žmonai jis eidavo ir žiūrėdavo. Po kurio laiko jis save pagavo begalvojantį, jog be meno jo pasaulis būtų skurdesnis, mažesnis, jog jam jau to reikia, jis alksta geros muzikos, dailės, literatūros. Mano krikšto tėtis buvo poeto Justino Marcinkevičiaus suolo draugas. Su kokia meile jis cituodavo jo eilėraščius! Jų mažuose namuose Antakalnyje visada kabojo daugybė pavekslų, tilpo milžiniškos stirtos knygų, o aš maža būdama, taip ryškiai dabar tą pamenu, laukdavau, kada jis atsineš gitarą ir savo visada šiltom, švelniom, didelėm rankom ims groti, pritardamas sodriu, šviesiu balsu: „Upės plauks į melsvą tolį, gervės lėks ir vėl sugrįš. Nežinau, brangi mamyte, ar pabelsiu į duris…“
Opera buvo jųdviejų su Stasele, mano krikšto mama, šeimos dalis. Daug metų jie eidavo į visas Operos ir baleto teatro premjeras. Iš savo krikšto mamos sužinojau, kad ten einant iš didžiulės pagarbos privalu apsiauti pačius gražiausius vakarinius batelius, o operos primadonai nusiųsti puokštę gražiausių gėlių. Pamenu, su kokiu pasididžiavimu jie pasakodavo apie nuostabiąją operos solistę Ireną Milkevičiūtę, su kuria jie draugavo, o jos didelė nuotrauka visada puošė jų svetainę.
Meilę operai man padovanojo mano krikšto tėvai Staselė ir Kęstutis Lakickai. Ilgai man ji buvo nesuprantamas žanras, kančia ir nuobodulys, kol vieną kartą jiedu mane, tuomet studentę, pasikvietė eiti drauge. Tada buvo baisiai tamsi ir šlapia žiemos diena, mano batai buvo kiaurai šlapi, bet savo tetos paraginta, nešiausi persiauti batelius. Puošėmės visi trys kaip tik išgalėjome gražiausiai. Tai buvo tokia šventė!
Vakar Kongresų rūmuose klausydamasi Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“, jaučiausi taip, tarsi ir mano krikšto tėvai drauge klausosi. Ant scenos vakar dainavo gražioji ir talentingoji operos solistė Asmik Grigorian – primadonos Irenos Milkevičiūtės dukra. Tas nuostabus balsas, ta aistra, muzikos grožis, simfoninio orkestro ir choro didingumas – širdis, rodėsi, iššoks iš krūtinės, ir akimirkomis atrodė, jog nieko aplink nebėra – nei kėdžių, nei žmonių, nei sienų – vien tik užburianti muzika. Su didžiule pagarba lenkiu savo galvą prieš režisierę Dalią Ibelhauptaitę – ačiū Jums už tą stebuklą, kurį patyriau vakar gaudžiant orkestrui ir pribloškiamo grožio balsams. Ačiū, Kęstučiui, mano krikšto tėčiui, kuris šios operos klausėsi iš Dangaus, ačiū krikšto mamai Staselei, kurią dar galiu apkabint ir pakuždėt, kad dabar jau ir aš nebegaliu be operos.