Kai vienos rašytojos paklausiau, kaip pradėti rašyti geriau, ji su tokia mandagia šypsenėle man atsakė: „Prisižadėk sau kasdien parašyti bent sprindį kokio nors teksto ir nenueik miegoti to sprindžio neparašius.“
Sąžiningai pasakysiu – aš jos kokį pusmetį truputį nekenčiau, nes kaip tik vakaras, jau akys merkiasi, o man tas pažadas iš vidaus graužia, ėda, rašyt liepia. Buvo dienų (dažniau naktų), kai rašiau apie bet ką ir sukandusi dantis, niekam nerodžiau, dažnai tryniau, redagavau, kartais palikdavau vėlesniam įvertinimui, kartais nustebdavau, kad labai jau neblogai suraičiau – visko buvo.
Ir vis dėlto tas pusmetis mane mokė kantrybės ir disciplinos. Po kurio laiko taip aiškiai supratau, kad negaliu mokyti kitų žmonių rašyti, jei pati neinu tuo keliu. Savo kailiu patyriau, kaip ryškiai pagerėja minčių dėstymas, sakinių struktūra, žodžių ritmikos pajautimas įdedant darbo ne priešokiais, bet dirbant nuosekliai, kasdien.
Anądien preina prie manęs moteris, sako, noriu parašyt knygą, jau net ir temą, ir pavadinimą turiu. Klausiu, o kaip dažnai ji rašo, kiek laiko skiria rankos ir minties lavinimui. Oi, sako, visai nerašau, labai tingiu.
Dabar jau aš šypsausi ir duodu patarimą – nuo šiandien jau parašykit bent sprindį per dieną, pasižadėkit nenueit miegot, kol neparašysit. Ji žiūri į mane ir matau tą sumišusį žvilgsnį, kaip kad aš tada į aną rašytoją žiūrėjau. Jau žinau – jei ji laikysis šitos užduoties, gali būti, kad kažkas gražaus ateityje nutiks ir ji pati save maloniai nustebins.
Tai va, ir jums dabar tą patį sakau – po sprindį per dieną.
Juk rašymas visai kaip bėgimas – vos išlipus iš lovos ir niekad nebėgus kroso niekas neina bėgt maratono. Iš pradžių pradėkim nuo sprindžio. Sutarta?