Skliautas pilnas karoliais
Tylinčių tavo ženklų
Išbučiuotais altoriais
Ieškau tavo akių
Seka rankos ir pėdos
Ne savų – svetimų
Ima širdį be gėdos
Rauna ją už plaukų
Tabernakulio auksas
Sušmėžuoja sapne
Tu išgirsk mano šauksmą
Prisiglaudęs karste
Nebesiūlyk, nelauki
Nerašyk man laiškų
Tik numiręs pašauki
Iš sunkių debesų
Nuogos ausys ir akys
Skilę pirštų galai
Ir tu nieko nesakęs
Be malonės likai
Aš dar saugau žodžius tuos
Kur tada parašei
Ir ant mano blauzdos tu
Lūpom antspaudavai
Meilė dilo sudilo
Skliautas pilnas ženklų
Man tik skruostai įšilo
Ir tavęs taip ilgu