Kregždynas

Mano krikšto tėtis Kęstutis Lakickas buvo kalinys Z311. Jaunas, gražus veterinarijos studentas NKVD kankintas taip, jog niekaip nebegalėjo prisiminti savo tėvelio vardo, o senelio vardą prisiminė tik lageryje. Patyręs baisią tremtį, po daugelio metų grįžo į Lietuvą. Kol jis kalėjo,…

Visą vakarą skaitau apie STS-51-D. Ir nors prieš akis NASA programa, širdyje ir galvoje spiečiasi asmeninis kosmosas. Fone skamba gaivus ir truputį nostalgiškas Philippe Jaroussky balsas, sklidinas gilaus jausmo ir kažkokios nepaaiškinamos nuojautos. Prabanga alsuojančios arijos 18 a. parašytos berniukui…

Būna, gyveni sau, gyveni, ir pamažu, pamažu imi jausti, jog baigiasi kažkoks etapas ir artinasi naujas. Peržengdama tokius slenksčius visad norėdavau imtis kažko neįprasto, kažko labai drąsaus. Pamenu, vieno tokio etapo pabaigoje mane buvo stipriai apėmęs noras važiuoti į Armėniją pas…

Būna, kad už gyvenimo pamokas tenka susimokėti labai brangiai. Bet aš juk esu laimės kūdikis, tad vakar už tokią dovaną susimokėjau viso labo 17 eurų. Ryte prieš išeidama iš namų perskaičiau kandų ir mane stipriai nuliūdinusį laišką. Žinojau, kad tai…

Kartais atsisuki atgal ir taip nuoširdžiai nustembi – čia tikrai buvau aš? Dabar gera ir truputį juokinga prisiminti visą pasiruošimo procesą, tuos nesibaigiančius kvatojimo priepolius, kai atrodė, kad jau niekada nebesurimtėsim, gal septynis kartus perrašytą kalbą, vaikus, kurie sugulę ant…

Ėjau šiandien namo ir toks gerumas apėmė. Galvoju, Dieve mano, bijau stipriau sujudėti, kad visas tas grožis netyčia nedingtų. Žilagalvis, labai orus, malonaus veido senelis iškilmingai taisė anūkei dviratį. Paauglė anūkė stovėjo greta ir smagiai, išdidžiai šypsojosi – jos senelis…

Prieš kokį šimtą metų, kai mokiausi pirmame kurse, susipažinau su viena mergina, kurios vardo dabar, užmušk, niekaip nepamenu. Toji mergina nebuvo nei itin išvaizdi, anei išminties perlai nei Senekos citatos iš burnos jai nekrito, tačiau dėmesio ji susilaukdavo nuolat ir…

Jei aš ko nors ir gailiuosi savo gyvenime, tai tik to, kad baisiai ilgai tikėjau aplinkinių nuomonėmis, žvilgsniais, kalbomis už mano nugaros. Dabar dažnai, kai kalbamės su bičiuliais, jie vis perklausia, ar aš tikrai galvoju, jog esu laiminga. Esu. Esu…

Troleibusai yra kažkokia keista ir sunkiai paaiškinama transporto priemonė – mane dažnai apima jausmas, jog vos tik įlipu, iš karto esu perkeliama į kitas dimensijas, kitus išmatavimus. Anądien mačiau žavią pagyvenusią damą su labai juokinga kuprine, tokia rožine, rožine, o…

Meilė ateina visokiais formatais. Prasibrauni penktadienio vakare į restoraną.

Aš matau, matau tą grožį, išnyrantį prieš akis. Matau… Kartais jis nedrąsus ir kuklus lyg pirmą kartą įsimylėjusio paauglio sumišimas, kartais grakštus, trapus ir lengvas kaip anapus rudens skrendančių gervių sparnų mostai, kartais skaudus ir toks nuogas, kad apie jį…

Buvo metas, kai gyvenau Belgijoj. Netoli mano namų buvo mažulytė atvirukų parduotuvėlė. Kartais, visiškai pavargusi nuo visų savo studijų, aš tyliai įsmukdavau į ją ir ilgai apžiūrinėdama paveiksliukus, garsių paveikslų reprodukcijas, jais besidžiaugdama, besižavėdama, nejučia atrasdavau, kad jau pailsėjau, jau…

Važiuoju sau viešuoju transportu, nuotaikos kaip tyčia nėra, nes juk būna tokių dienų, kai norisi tik tylėt. Kad labai ryškiai tas nesimatytų (nes jei ką netyčia sutikčiau, reiktų aiškintis, ko čia surūgus važiuoju – o aš gi ne surūgus, man…

Būna kartais tokios didžio susireikšminimo dienos, ir būna dienos, kai svarbu tik tai, kas iš tiesų svarbu. Tomis susireikšminimo dienomis kaip naujametinės petardos po kojomis sproginėja visokio plauko smulkmenos. Atrodo, visiškas niekalas, bet drioksteli taip, kad net krūpčioji. Būna, kad…

Priešais sėdinti simpatiška, kokių 50-ies metų moteris, susikaupusi skaito lankstinuką apie melanomą. Už nugaros kvatojasi būrelis jaunuolių. Ji tikrai jų negirdi, jų juokai jos ausų nepasiekia. Įnikusi skaito, tada pasideda šalia, užsimerkia. Atrodo, jog užmigo, tačiau po poros minučių ji…

Pasisiuvau nematomą apsiaustą. Maniau, kad bus labai kieta kartais būti nematoma, bet, žinokit, ima erzinti. Apsiausto medžiaga lengva, maloni, tokia švelnutė, tai vis man atrodo, kad juo apsigobus man nebus šalta. Šalta tai tikrai nebūna, bet nuolatos kas nors į…

Turiu vaikų, kurie užima didelę dalį mano širdies. Jų dėka turiu nenusakomai didelę viltį, jog tikrai išmoksiu juoktis tiek pat, kiek verkiu, turėsiu tiek drąsos, kiek turiu baimės, ir mano širdis išsiplės anapus visų mano suvokimo ribų, ir aš mylėsiu…

Su vaikais iki ašarų kvatojomės iš siaubo pasakų. Vaikams būdinga daug juoktis, kartais gal net ir iš to, ko iš tiesų truputį bijo. Juokiuosi drauge su jais, tylomis nuspirdama savo baimes. Anokia čia drąsa, kai nieko nebijai, kai žinai, jog…