Būna, gyveni sau, gyveni, ir pamažu, pamažu imi jausti, jog baigiasi kažkoks etapas ir artinasi naujas. Peržengdama tokius slenksčius visad norėdavau imtis kažko neįprasto, kažko labai drąsaus. Pamenu, vieno tokio etapo pabaigoje mane buvo stipriai apėmęs noras važiuoti į Armėniją pas Motinos Teresės seseris, savanoriškai padėti joms neįgalių vaikų namuose. Trokšte troškau ten vykti. Buvau įpratusi paklausti vyresnių, protingesnių, ką jie mano apie mano planus ir norus. Taigi, buvo du pokalbiai. Abu vyko su labai išmintingais vyrais, kurie maniau, jog norėjo man visko, ko geriausio. Ir sakiau jiems, kad noriu išvažiuoti bent metams, kad noriu surizikuoti, būti atvira naujam, mano dar neatrastam pasauliui, noriu sutikti žmones, kurių šiaip jau niekada nesutikčiau, noriu būti reikalinga, noriu plauti, valyti, valgydinti, apkabinti, pinti kasas ir tiesiog labai mylėti tuos, kurių nenori jų šeimos, kurie gal nekalba, nesijuokia, bet esu tikra, jog jaučia daug giliau. Norėjau praplėsti savo širdį. Ieškojau prasmės, ieškojau savęs. Abu tie vyrai man atsakė, jog mano intencija nelabai gryna, jog neaišku, ko aš ieškau, o gal net bėgu nuo savęs, ir šiaip nėra ko man ten važiuoti, verčiau lai aš lieku Lietuvoj ir susirandu normalų darbą. Gal man ir skaudėjo širdį dėl besibaigiančio etapo, gal aš ir nebuvau idealiai tam pasiruošusi, tačiau esu tikra, jog buvau nuoširdi. Tąkart aš paklusau žmonių iš šono nuomonei, likau Lietuvoje. Nedrįsau paprieštarauti. Netgi liepiau sau pamiršti tą norą, susiradau darbą radijuje ir daugiau apie tai niekada negalvojau.
Bet šiandien aš tą svajonę prisiminiau. Praėjo jau daug metų. Galbūt šiandien aš jau taip stipriai nenorėčiau vykti į Armėniją savanoriauti pas Motinos Teresės seseris, bet norėčiau garsiai, labai garsiai pasakyti: net jei niekas aplinkui nesupras, kodėl tavo svajonė tokia keista ir drąsi, nieko nebijok, eik paskui ją, daryk viską, kad ji gyventų. Tie, kurie patarinėja, negyvens tavo gyvenimo. Greičiausiai, jog po daug metų jie jau seniausiai bus pamiršę tai, ką tau tada patarė, o tu liksi net nepabandęs. O jei būtų pavykę? O jei ta patirtis tave būtų nuvedusi ten, apie ką nė sapnuose neregėjai, kas nė į mintį nebuvo atėję?
Ne į visus kelius mes išeiname aiškiai suprasdami, kodėl ir kur link einame. Jei dar nežinau, ko iš tiesų noriu, tai dar nereiškia, kad man nepavyks. „Not all those who wander are lost“, sakė J.R.R.Tolkienas.