Per pusantrų metų Evelina ir jos bičiulis (dabar jau vyras) sukorė 72 000 kilometrų. Jie patyrė, ką reiškia šaltis -30C ir +47C laipsnių karštis dykumose ar atogrąžų miškuose. Keliaudami jie rašė tinklaraštį Iter Vitae – Gyvenimo kelionė, kuris vėliau užaugo į knygą. Šiandien Evelina yra dviejų mažučių dvynukų mama.
Evelina, kodėl žmonės vieną dieną susikrauna būtiniausius daiktus į kuprinę ir iškeliauja į kelionę aplink pasaulį?
Pasitaiko žmonių, kuriems gyventi nejudant – pilka ir prėska. Vieniems – klajokliams iki širdies dugno – takas nebeužželia, kuprinės dugno nespėja lopyti. Kitiems būtina išvėdinti galvą reguliariai, o štai tretiems bet kokia mintis apie sprindį šalin iš saugios erdvės sėja paniką. Žinau vieną pilietį – apie bet kurią pasaulio šalį gali pasakoti ilgai ir įdomiai, o toliau rajono nebuvo kojos iškėlęs. Ir negali sakyti, kad kuris nors yra teisesnis, kiekvienas turi savo vidinį šauksmą, ir svarbiausia, jei jį atliepia.
Kodėl reikėjo iškeliauti man? Matyt, manyje to klajoklio kažkiek visada gyveno. Buvo laikas, kai metus gyvenau Izraelyje, kelis mėnesius Rumunijoje, meno terapijos praktiką atlikau Bolivijos ligoninėje, galų gale kuriam laikui apsistojau britų salyne. Tačiau man reikėjo kažko daugiau, kažko, kame visai visutėlei Nežinomybės tvaikas užgniaužtų kvapą. O įkvėpus gryno pažinimo oro – dar giliau suprasčiau apie save ir kitus. Apie dvasią, apie gamtą, apie žmonių istorijas. Apie savo stiprybę, apie baimes ir skausmą.
Kaip žinia, visada yra praktinių BET, dėl kurių žmonės imtų ir neiškeliautų. Kai draugės klausė, kaip išgyvensiu be kasdieninio dušo, sakiau joms, kad vandens čiurkšlę dažnai galima tiesiog išrasti, tereikia butelio ar stiklinės. Nepatogumai man veikiau yra iššūkis, kurį įveikus jaučiuosi kaip inžinierius, o ne nusikamavęs, komforto išsiilgęs žmogus. Todėl tai, kad pusantrų metų pasaulio pakelėje turėjome kasnakt kurti namus, ryte, o gal vidurnaktį – dušą, vienur kitur – skalbiamąją, mums veikiau buvo nuotykis ir savęs išbandymas, ne visada saldus, bet itin reikalingas. Ir jau kaip papūga kartoju keliautojo mantrą – nagi, kiek nedaug mums tereikia. Dažnai prisikuriame begalę reikmių ir pernelyg pamatuojamų svajonių, manydami, kad mums tai suteiks nesibaigiančio malonumo. O jis ima ir pasibaigia. Gyvename apsupti, o kartais dusinami begalės daiktų, kuriuos gaila išmesti. Tad išsivadavimas iš daiktiškumo – kitas svarbus aspektas kelionės metu. Nes keliauji juk su nuogu minimumu, ir keista, bet ima jo ir pakanka. Gal dėlto tokios patrauklios kartais atrodo vienuolių celės, daiktais neužgožiančios Dievoieškos. Grįžus lengviau viską stebėti iš perspektyvos, suvokti, kad ir vėl lengva įsitraukti į vartotojimo sūkurį. Bet dabar sąmoningiau į viską žiūriu, sugebu save sustabdyti ir paklausti – ar man to pirkinio reikia? Ar man TIKRAI to reikia?
Kas nutinka, jei pasiklysti?
Karolis, mano galva, puikus žemėlapių skaitytojas. Plaukai piestu stodavosi matant Kinijos topografinius labirintus, tad pagarbiai iš šalies stebėdavau, kaip jis verpia kelių vilną, kantriai ir tiksliai. Jo dėka, man regėjosi, klydom nedaug. Net Aliaskos tyruose jautėmės it savame darže. Kita vertus, dabar rašydama šitas eilutes, paklausiau Karolio, ar buvom mes apskritai kada pasiklydę. Žagtelėjau, nes jis sako: dar ir kaip dažnai! Atvirauja šiandien, kad neretai suklusdavo, ar traukiame reikiama kryptimi. Kaip gudriai jis tas abejones po kauke paslėpdavo. Ir kaip jo intuicija išvesdavo ten, kur reikia.
Man regis, vieną savybę šioje kelionėje tikrai išsiugdžiau – pasikliauti tuo, kad kažkaip vis tiek išsikapstysime, kad ir kur pakliūtume. Mano arklelis buvo rezgiami dialogai su vietiniais – mūsų gidais ir žinovais. Kita vertus, gal buvo lengviau dėl to, kad namus visada turėjome su savimi: kad ir kur nusidangintume, juk vis tiek kažkur padėsime galvą – po tiltu ar ant jūros kranto.
Kokie garsai ir kvapai labiausiai įsiminė kelionėje?
Kai akimirkai užsimerkiu ir pamirštu už lango vargstant darganotai dienai, ūmai nusikeliu į džiungles. Net jei jos ir nebuvo mano mėgstamiausia gamtos dalis, aš kur kas geriau jaučiausi Aliaskos tyruose. Vis dėlto, jų sodrus kvapas tarytum vynas svaigina. Kvapų triukšmas, garsų kakofonija, vos akimirkai nutylanti nekviestam įžengus į josios karalystę. Kai neseniai viename muziejuje užėjome į ‘džiunglių’ dalį, kaipmat mane tas tvankis nunešė atgalios, net karšta pasidarė.
Sausas dykumos vėjas, indonezietiška saldi kava, iki koktumo smirdintis duriano vaisius, azerbaidžano šašlykas.
Tyla… Iki spengimo… Garsai, kurie iš krūmo, šiurenančio palapinę, užaugdavo iki vaizduotės vilko ar lokio. Širdis tuo metu tvinksėdavo tiek, kad ją – bijodavau- išgirs ir įsivaizduojamas vilkas, ir tikras prašalietis, už palapinės sienų aptarinėjantis ‘muzungu muzungu’ (suprask, baltasis). Nepamiršiu hienų kvatojimo, kojotų ūkimo, kooalų baubimo. Irklų pliuškenimo, kai penkias savaites kanoja yrėmės Misisipe. Turgaus klegesio ir milijono kvapų kvapelių kvapėsių kur Irane ar Meksikoje. Laužo aromato, kurį plaukuose nešiojausi dieną kitą. Turkiškos ar braziliškos muzikos sunkvežimio kabinose… Jau vos galiu sustabdyti save išnyrant tiems prisiminimams. Ek, Viktorija, vėl sugrąžinai į kelionę…
Ką prisiminius iš kelionės pasidaro graudu ar juokinga?
Vos tik prisimenu savo nevykusias tualetines istorijas, iškart krizenu į kumštį. Juk tada, kai vidurius vėjais paleidžia balažin kur Kinijos vidury, kai vargais negalais atrandi tą vienintelį kiaurą krūmą, už kurio vos suspėji pasislėpti, it tyčia motociklas su dviem keleiviais užgęsta kaip tik ties tavuoju krūmpalaikiu. Ir nors skradžiai žemės smek, tik ausys tarp kelių liepsnoja. Tokių ir kitokių istorijų – vežimu vežk.
Galbūt iš perspektyvos klausant, komiškai dabar skambėtų ir kai kurie mūsų su Karoliu ginčai. Dabar jau juokinga ir akimirka, kai iki kelių įsmigusi į molyną negalėjau nė pasijudinti. Sandalai ne juokais įstrigo klampynėje, svyruoju su kuprine kaip palaikis medis. O Karolis tuo metu už pilvo susiėmęs raitosi, kol aš plūkiuosi ir plūstuosi, manding kam jis, niekadėjas, nepadeda ir leidžia dar giliau klimpti.
O graudu man, kai matau, kad šeima su mažu vaikeliu Uzbekistane (bet tai galėtų būti bene 2/3 pasaulio) turi šalti ir gyventi be elektros. Sunku matyti pamažu nykstančią gamtą Amazonėje ar Indonezijoje, kur didžiulius džiunglių plotus sparčiai nukariauja sojų pupelės ar palmių aliejui išgauti sodinamos plantacijos. Matyti gausiai plastiko maišeliais “pasidabinusius” krūmokšnius Sacharoje irgi buvo graudu. Liūdna girdėti kai kurias žmonių istorijas.
Kokie sutikti žmonės ir jų istorijos labiausiai įsiminė?
Bene labiausiai įsiminė iraniečių šeimos istorija. Moteris skyrybų metu (jos buvęs vyras turėjo rimtų psichologinių bėdų) drąsiai atsikovojo savo vaiką ir drauge su nauju žmogumi gyvena laimingai, nors, tiesa, buvęs sutuoktinis dar ir dabar nenustoja jų persekioti. Tame krašte moteriai kovoti už teisę auginti vaiką – kur tai matyta! Vyro giminė tiesiog paveldi šią teisę, todėl jos drąsa ir išmintis mane pakerėjo ir sustiprino.
Brazilas verslininkas užtarnavo savo pirmąjį milijoną, bet jį atidėjo į banką – vaikams, jei šių kada susilauks, ar nevyriausybinėms organizacijoms. Pats jis, dar tik sulaukęs 30, gyvenimą pradeda iš naujo. “Noriu pasitikrinti, ar neatsitiktinai tas užtarnautas milijonas, ar sugebėsiu jį ir vėl uždirbti?”
Baltojo zimbabviečio istorija apie tai, kaip jie, išvaryti iš savo laukų ir namų, turi gyvenimą pradėti nuo nulio.
Aklas inteligentas, gebantis slidinėti ir savo kūną jaučiantis geriau už mus su Karoliu drauge sudėjus.
Turtingas fermeris, kuriam atimk visa, jo dvišimtines bandas karvių, bet tik palik šeimą ir filosofines knygas.
Apstu ir kitų epizodų, atsikartojančių atmintyje it aidas… Kartais pagalvoju, kad kažkur aplink žemės gaublį visi sutiktieji toliau gyvena savo istorijas, o mes tik probėgšmais prisilietėme, kažką pakeitėme, kažkas pakeitė mus, kažką apie vienas kitą sužinojome, ir mūsų upės teka toliau…
Kokie stebuklai nutinka tokiose kelionėse?
Kokių tik nenutinka… Sulig kiekviena nauja diena – po kokį mažą ar didelį stebuklą. Kartais tai stiprus atradimas apie save, kai užčiuopi tokią gelmę, kai sutikti žmonės ir jų istorjos ypatingai sudrumsčia nusistovėjusį vandenį.
O kiti stebuklai gali būti praktiški. Kai kada, atrodo, iš niekur atsiranda žmonės, ištiesę mums ranką ir ištraukę iš beviltiškai atrodančios situacijos. Kad Aliaskoje lokys su lokiukais nesutaršė mūsų priešpiečiams, jau irgi buvo stebuklas, tąkart tik taip ir atrodė. Kad deportuoti iš Afrikos į Braziliją, gavome nemokamą bilietą atgal per Atlantą, ir kelionę sėkmingai tęsėme tolyn, tuo metu atrodė kaip filmo scenarijus. Kad galutinai nepraradome daiktų, o galėjome jų netekti bent du kartus.
Ko išmokai kelionėje? Kuo tave tai pakeitė? Ką davė? Kur nuvedė?
Išmokau to, kuo vis dar nūnai gyvenu, nepasaint jau kelių prabėgusių metų. Pirmiausiai, suvokti, kas gyvenime yra svarbiausia. Ir tada, atsakius į šį esminį man klausimą, viskas ramiai susidėlioja į savo vietas, išsisluoksniuoja spalvingai, kaip iranietiškos prieskonių rietuvės. Suvoki, kad viskas turi savo laiką ir vietą, kad neverta nieko užskubinti.
Antra, kad gyvenime nereikia labai daug, kad būtum laimingas. Daiktai dažniausiai ne tik, kad neprideda laimės, netgi atvirkščiai, ją išsunkia, apvagia. Žmonės mano, kad taps laimingi įsigiję būstą. Bet jei tu nebuvai laimingas iki tol, žiū, ims ir apkartins gyvenimą, nes tokie lūkesčiai buvo sukurti. Jei gebi išgyventi drauge mažame kambarėlyje, tai savo laimę persineši ir kitur. Bet tikėtis, kad namo sienos sukurs laimės turinį – naivu. Aš jaučiausi laiminga tiek palapinėje, tiek prašmatnioje fazendoje. Suptratau, kad namus galiu kurti bet kur.
O nukeliauta atkarpa su Karoliu išaugo į tolimesnį kelią drauge, kur ir vėl kasdienybėje esame tiesiog laimingi. Tyrinėdami, ieškodami, sėdėdami tyloje ar muzikos garsuose.