Labai laukiau šios dienos, nes galiu jums pristatyti nuostabią savo bičiulę, fotografę ir pasaulio pilietę Eglę Xiapin. Kaip kažkada ji neįsivaizdavo savo gyvenimo be Vilniaus ar Nidos, taip dabar neįsivaizduoja be Londono, be draugų.
Kai paklausiau, kokia veikla jai teikia daugiausiai džiaugsmo, Eglė nusišypsojusi atsakė: „Kūryba. Pradedant darbu Central Saint Martins universitete baigiant puokštės dėliojimu saviems namams. Tikriausiai save galiu vadinti laimingu žmogumi, kūrybos dėka susipažįstu, draugauju ir dirbu su labai puikiais ir talentingais žmonėmis. Pirma mano studija (prieš du metus) Londone kvepėjo kava ir popieriumi, nes kūriau koliažus. Ir pas mane susirinkdavo tokių įdomių menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių. Tikriausiai buvau pati jauniausia, bet tai visiškai netrukdė diskutuoti apie tuometinę Tate Modern Matisse karpinių parodą ar Kazimir Malevič paveikslus ir kaip kuriuose aš matau savo vaikystę. Kūryba tiesiogine prasme man atvėrė pačias gražiausias širdis, duris ir vartus.“
Jei apei Eglę būtų statomas filmas, tai greičiausiai gautųsi du. „Vieną režisuotų Roman Polanski ir ten nebūtų apsieita be magijos. O kitą – Federico Fellini tokį, kaip 8½,“ – sako fotografė.
Ji mėgsta skaityti: „Mano mėgiamos moterys Patricia Duncker, Daphne du Maurier, Virginia Woolf. Labai patinka Kristina Sabaliauskaitė. Visų laikų geriausia knyga Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Ir mano šio rudens atradimų atradimas Donaldas Kajokas ir jo „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“.“ O muzika? „Dažnai klausau David Bowie, Chromatics, Glass Candy, kai būnu viena, dažnai klausau operų ar pianino, o kartais norisi kažko tokio kaip T. Raumschmiere ar Dirty Beaches.“
Pabėgusį, išsibarsčiusį įkvėpimą ji randa savu būdu: „Einu pasivaikščioti Londono gatvėmis, parkais. Dažniausiai po to vėl sugrįžta meilė darbui ir gyvenimui. Jei reikia rimčiau – už jūrą dar nieko geresnio neradau, nors esu absoliuti miestietė. Pats geriausias patyrimas buvo Venecija, dar niekada ir niekur nesijaučiau taip iš karto namuose ir savoje vietoje.“
„Vis galvoju, kaip stipriai reikia lėkti, kad išeitų stovėti toje pačioje vietoje (Alisos ir karalienės pokalbis). Ir, kad kai kuriose gyvenimo atkarpose lėkiau taip greit, kad tik dabar gal pradedu atgauti kvapą.“ Klausiu Eglės, o ką ji sau sakytų šešiolikmetei: „Oi, tada neklausiau aš jokių patarimų. O ir labai gerai dariau, kai pažiūriu iš dabartinės savęs perspektyvos. Būčiau nebent palinkėjus dar daugiau drąsos.“
Į svajones Eglė žiūri rimtai: „Norėti ir svajoti reikia atsakingai. Tuo dar kartą įsitikinau visiškai neseniai. Ir vis dar labai noriu išmokti groti fortepijonu ir šokti baletą.“ Ak, mieloji, tegul šitai išsipildo!
Eglės fotografijos ypatingos. Jos žvilgsnis švelnus, bet skvarbus. Jos fotokamera fiksuoja ne tik akimirkos istoriškumą, bet žvelgia gilyn, paliečia kažkokius nutylimus ilgesius, tikrumą, nesumeluotą meilę gyvenimui. Jeigu reikėtų tik trimis žodžiais apibūdinti Eglę, ji sako, jog tie žodžiai būtų Aš Esu Jūra.
Visos fotografijos šiame tekste yra Eglės. Iškalbingos, tiesa? Palieku jus su dviem posakiais, ją lydinčiais ir įkvepiančiais:
„Always be kind, no matter what title you have.“
„Sky is the limit.“
P.S. Beje, kartą ji draugei surašė savo laimės formulę, o ją galima rasti čia.