Ak, aš nuolat dėkoju savo gyvenimui, kad man dešimt metų teko mokytis filosofijos, gyvent su ja ir joje. Kartais net fiziškai jaučiu, kad ant kelio iššokus kokiai netikėtai situacijai ar krizei, imu ją analizuoti iš visų įmanomų kampų, apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“, iškelti visus galimus „kodėl“, rasti kontrargumentus ir t.t.
Ir vis dėlto kartais šitai labai erzina. Atrodo, va, paimtum kokį paviršutinišką sprendimų ABC ir būtų lengviau gyvent. Bet nesigauna man taip, nes tikiu, kad kiekviena situacija unikali, o man neįdomu naudoti kažkieno jau paruoštus šablonus.
Kartais žmonės per dirbtuves klausia: „O tu duosi schemas? O sąrašus?“ Ir aš visad sakau, kad ne, neduosiu.
Žinau, žinau, pirma mintis, kad ta Urbonaitė kokia godi, cha cha, bet iš tiesų aš mielai dalinuosi turima informacija, tik griežtai neduodu nepajudinamų schemų anei sąrašų, vien tik idėjas, pasiūlymus, galimybes. Kodėl?
Todėl, kad tikiu, jog kūrybingumas gimsta iš nepatogios situacijos, iš danties skausmo kažkur viduriuose, iš noro savo rankomis, savo mintimis sukurti kažką ypatingo, o ne iš saugios būsenos „Ai, čia truputį nusirašysiu, čia nukopijuosiu, čia pora žodžių pakeisiu ir bus gerai“. Ne, nebus gerai.
Manau, kad tikras kūrėjas (o kaip tik tokį ir įsivaizduoju Kregždyno skaitytoją) yra žmogus, kuris gaišta laiką teksto išnešiojimui, galvojimui, skaitymui, redagavimui, kuris nebijo rizikuoti, ieško savo balso, klysta ir vėl bando iš naujo.
Turbūt man būtų liūdniausia, jei po Kregždyno dirbtuvių gimtų vienodi tekstai, vienodi straipsniai, vienodi romanai, pasiūti ant vieno ir to paties kurpaliaus. Kaip tai būtų neįdomu!
Juk copy-paste tekstų pasaulyje yra sukurta daugiau nei mes pajėgiame įsivaizduoti.
Ir argi nebūtų skaudu, jei kas nors paskui pasakytų: „Ei, bet tavo tekstas beveik identiškas to autoriaus, to ir šito tekstams“? Man atrodo, kad tai skausmingiausias ir gėdingiausias komentaras. Plagiavimas nėra lygus kūrybai.
Kai dirbau su vaikais, išmokau vieną labai paprastą dalyką: jei tavęs klausiama, kas, tarkim, yra Prancūzijos sostinė, tai tu gali arba iš karto pasakyt atsakymą ir sulaukt to klausimo vėl ir vėl, arba padėt vaikui tą atsakymą surasti pačiam ir jis daugiau to nebeklaus, nes išmoks ir prisimins – jis bus atradęs pats. Su suaugusiais žmonėmis yra visai taip pat, sutinkate?
Ir kai jums kas nors siūlys šablonus, schemas, klišes ir 123 ABCD, tai nebijokit, imkit juos, bet eikit toliau, daug toliau, interpretuokit juos, analizuokit, kritikuokit, nes nėra vienos ir nepajudinamos taisyklės, vieno vienintelio sprendimo.
Tikroji kūryba visada visada pranoksta standartus, nusistovėjusias normas, nukopijuotus sąrašiukus – taip kaip meilė, taip ir kūryba yra graži tik tada, kai ji kitokia nei visos kitos, kai ji keičia gyvenimus, kai ji augina.