Kiemai tamsūs kaip juodosios kosmoso skylės. Net jei nuo galvos iki kojų apsikarstyčiau atšvaitais ir kalėdinėm lemputėm, vis tiek būtų tamsu, nors tu ką. Ryte iš namų išeinu su tamsa, vakare su ja ir grįžtu.
Pačiame mano kiemo viduryje yra toks nemenkas vilkolakių išmindžiotas takas, įspaustose pėdsakuose prisigėręs lietaus vandens lyg kokių naktinių bildukų seilių ir senų, pavargusių medžių papuvusių lapų, ant kurių užlipus staiga dalyvaujama tiesioginės čiuožimo čempionato transliacijos eteryje. Kasdien pro tą vietą turiu praeiti ir kasdien pamirštu, kad štai jau dabar bus iš visų užsisvajojimų pažadinantis krūptelėjimas, kai galvai vis dar kyšant debesyse kojos slystelės nekordinuotais piruetais. Ir kas kartą apima palaiminga būsena, kai pagaunu pati save už rankos ir nueinu tarsi nieko ir nebuvo.
O juk galėtų kieme skaisčiai šviesti žibintai, mano akis galėtų džiuginti lozungai „Viktorija, go!“ ir „You rock!“ Tikrai jausčiausi ypatinga ir įvertinta už tuos čiuožimo seansus ant supuvusių lapų. Nauda tikrai ne vien sportinė – aš dabar kasdien bent du kartus mokausi džiaugtis mažais dalykais – einu tokia patenkinta, kad nenudribau tiesiai į tą bezdukų pelkutę. Laimę gali rasti net ten, kur jos neieškai, aš taip manau, va.
O šįvakar, kai skridau savo Europos dailiojo čiuožimo čempionato tradicinį slydimą, kai mačiau save nušviestą įsivaizduojamų prožektorių šviesoj, mano įsivaizduojamo ledo arenoj visu garsu dainavo „My girl looks like David Bowie“. Gal gyvenimas ir nėra vien tik rokenrolas, bet vis dėlto – „everybody lives on the ground – except the birds and the astronauts“. Aš tai tikrai kažkuri iš pastarųjų, ot.
