Kas kartą sušmėžavus pirmiems nenuginčijamiems vasaros buvimo įkalčiams (bijūnams, krapams, ridikėliams, basoms kojoms, uodams, iki išnaktų trūnijimui lauke ir t.t.), būtinai būtiniausiai privalau vėl ir vėl iš naujo perskaityti Tovės Jansson „Vasaros knygą“. Ta knyga yra toks gerumas ir ramybė, jog kiek kartų skaitau, tiek kartų noriu, kad pati ją būčiau parašius. Ji man tokia pat brangi ir panašiai tiek pat nesuskaičiuojamai daug kartų skaityta, kaip ir Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Ar gali būti prasta knyga, kai jau pirmame skyriuje pradedama kalbėti apie dantų protezus. Šypsausi. Ragauju vasarą.
„Buvo ankstyvas, labai šiltas liepos rytas, naktį palijo. Plikasis kalnas garavo, samanos tapo sodresnės. Augalija už verandos suvešėjo lyg atogrąžų miškas – vis dar ryto šešėlyje, tankūs niekdariai lapai ir žiedai; ji turi būti atsargi, kad ieškodama jų nenulaužtų, ranka prisidengusi burną ir nuolat baimindamasi prarasti pusiausvyrą.
– Ką darai? – pasiteiravo mažoji Sofija.
– Nieko, atsakė jos senelė. – Tai yra, – piktai pridūrė, – ieškau savo dantų protezo.
Vaikas nusileido nuo verandos ir dalykiškai paklausė:
– Kur jį pametei?
– Čia, – tarė ji. – Kaip tik stovėjau ir jie įkrito kažkur tarp bijūnų.“
