Troleibusai yra kažkokia keista ir sunkiai paaiškinama transporto priemonė – mane dažnai apima jausmas, jog vos tik įlipu, iš karto esu perkeliama į kitas dimensijas, kitus išmatavimus.
Anądien mačiau žavią pagyvenusią damą su labai juokinga kuprine, tokia rožine, rožine, o jos forma buvo lyg drakono, su išsikišusia styrančia ketera, būdinga drakonams ir chameleonams. Arba jaunutė gotė, visa juoda kaip smala, sėdėjo troleibuso priekyje ir labai rimtai skaitė seną knygą apie lietuvių mitologiją. Arba štai vaikinukas, kuris taip garsiai klausėsi savo ausinuko, jog iš kito galo troleibuso atėjo mergina ir jį užkalbino – ji, pasirodo, irgi klausosi Silvia Pérez Cruz įrašų. O štai visai neseniai mačiau vidury baltos dienos gražią merginą, nužengusią lyg iš žurnalo viršelio, taip preciziškai nugrimuotą, sušukuotą, jog jai labiau būtų tikęs limuzinas, o ne troleibusas, bet, aišku, čia skonio reikalas. Dar mačiau moterų su padirbtomis Louis Vuitton rankinėmis. Ir žmonių, kurie skaitė taip susidomėję, jog norėjosi paklaust, apie ką. Dar troleibusuose galima sutikti bekojį elgetą, kuris į žmones prabyla radijo diktoriaus balsu. Arba mažutę mažulytę močiutę, labai malonaus veido ir labai stipraus šlapimo kvapo. Dar kartais sutinku pagyvenusią moterį, kuri nešioja labai trumpus plaukus ir trumputę skiauterę, kurią laiks nuo laiko dažo kokia nors spalva – visai smagiai žiūrėjosi mėlyna.
Aš sakau, troleibusai yra tarpininkai tarp šio ir kažkokio kito pasaulio.
