Jau kelinta diena pastebėjau, jog kai einu gatve, vis jaučiu, kad kažkas tipena iš paskos. Įeinu į savo namo laiptinę – irgi į ją įsuka. Rakinu buto duris – užeina vidun. Plaunu indus – sėdi virtuvėj prie stalo, tyli. Dirbu savo darbus – laukia dėmesio, na, jaučiu, kaip žiūri ir laukia. Net nejauku kažkaip. Atsisuku, sakau, gerai, pasakok. Sako, fju, galų gale tu mane pamatei. Pasirodo, sugalvojau svajonę ir paleidau danguosna, manydama, jog, anot burbeklių, pasvajojau ir užteks. Bet ne – anoji paaugo, subrendo, sunoko, visa tokia žvali ir laiminga nusileido ant vasario žemės manęs ieškot. Sako, aš čia ta ir ta, pameni mane? Kur aš neprisiminsiu, Dieve mano. Man net keliukus pakirto. Apkabinau ją kaip savo mamą ir dukrą, išklausiau, drebančiom rankom apčiupinėjau, ar ji tikra, ar ne koks dūmas ir neišnyks, kai ja patikėsiu. Bet ji tokia rami, savim pasitikinti, sako, reikia tik vieno tavo žodžio, vieno raktažodžio, kuris atrakins tavo planų duris. Aha, lengva jai sakyt, o iš kur man sugalvot tą stebuklingą žodį? Čia ne trimečių darželinukų pokalbis, kur stebuklingas žodis gali būti ačiū ir prašau. Sukau, sukau aš galvą, bandžiau telepatiškai nuspėt, ieškojau, kas čia man pasakytų, ant teisingo kelio užvestų ir tada taip staiga – bac! Sakau, ak, mieloji mano svajone, darom! Ji nusijuokė, sako, bet tu ir greit radai tą žodį, sveikinu. Žiūriu jai į akis, šypsausi, širdyje taip gera gera – kaip gerai, kad aš ją tokią didelę sugalvojau! Seguosi saugos diržus, nes prasideda labai įdomus metas – visu greičiu pirmyn.
Tokia didelė, didelė
