Su venesueliečiu Luís Sanchez ir portugalu João Branco pasikalbėti susitinkame jųdviejų mados namuose – 3 aukštų pastate, menančiame 18 amžių. Prieš kelis šimtmečius čia buvo akmeninis sandėlis, kuriame buvo laikomi laivais atplukdyti brangakmeniai, prieskoniai ir brangių medžiagų rietimai.
Išgarsėję savo aistra istorijai, literatūrai ir menui, originaliai ir sofistikuotai interpretuojantys praeities siluetus, kas kartą žavintys teatrališkais savo rūbų kolekcijų pristatymais, įjungus diktofoną priešais atsisėda du vyrai. Jokios impozantiškos laikysenos, jokio puikavimosi, bandymo užgožti vienas kitą, nors jų kūrybinėje biografijoje apstu garsių pavardžių – nuo suknelių šiųmetės Eurovizijos vedėjai Silvijai Alberto iki apdovanojimo už parodą John F. Kennedy centre.
Keletą valandų trunkantis pokalbis įtraukia atvirumu, brandžiu, filosofišku žvilgsniu į pasaulį ir kūrybą.
Ką reiškia dviese dirbti prie vieno modelio? Ar komandinis darbas labiau yra pagalba, ar iššūkis?
Luís Sanchez: Dirbant komandoje pirma taisyklė yra paisymas kito ribų. Turi labai gerai pažinti žmogų, su kuriuo dirbi, turi gerbti kito nuomonę, įžvalgas. Ir visada reikia sau priminti, kad tu dirbi komandoje, dirbi, kad pasiektumei rezultatą, nepaisydamas to, kurio iš jūsų galvoje gimė pati pirminė idėja. Dirbdamas komandoje išmoksti jungti idėjas, privalai pamiršti savo ego.
Ne vienerius metus besitęsiančiam jūsų komandiniam darbui reikia išties didelio brandumo gebėjimo nesisavinti idėjų, nedominuoti. Sakykit, prašau, o kaip atrodo tas darbas, kurio galutinį rezultatą matome ant mados podiumų?
Luís Sanchez: Pirmiausia viskas prasideda nuo idėjos, tada kiekvienas interpretuojame, papildome ją savaip. Pradedame eskizuoti, atliekame tos idėjos tyrimą, susirenkame informaciją, užuominas, asociacijas. Taip pradedame kurti istoriją. Kai kurios mūsų kolekcijos yra net ne istorija, bet manifestacija, pasipriešinimas socialiniams įvykiams, reiškiniams ir pan.
Aš pradedu tyrinėti medžiagas, vaizdus, spalvas, o João eskizuoja idėjas, siluetus, formas. Tuomet imamės rūbo architektūros, inžinerinės jo pusės, kuomet savo idėjas turime paversti realiais kūriniais.
João koordinuoja patį atlikimą, o mano darbas, kokios turi būti siūlės, techniniai sprendimai, kaip tas rūbas atrodys ant žmogaus, kuris jį nešios. Kai jau būname arti savo kolekcijos pristatymo, pradedame galvoti, kaip mes norime ją pristatyti, kaip papasakosime savo istoriją. Štai visai neseniai kolekcijoje “Palindrom” mums į pagalbą atėjo menininkė ir reperė Capicua (Ana Matos Fernandes). Tai ilgas procesas, kuriame visa komanda dirba kartu ir kiekvienas turi savo užduotį.
Viename gražiausių pasaulio knygynų „Livraria Lelo“ bei Vašingtono John F. Kennedy centre eksponavote įspūdingas savo kolekcijos sukneles, kurioms sukurti jūs panaudojote portugališkų plytelių, vadinamų azulejo, motyvus. Jūsų kolekcijose galima rasti ir tokios tvarios medžiagos – kaučiuko, kuri šiuolaikinių technologijų dėka atrodo lyg puikiai išdirbta oda. Kas tai – moderni tradicijų interpretacija?
João Branco: Tas dvi sukneles specialiai užsakė pats Kenedžio centras, mat rengė didžiulę parodą. Už jas mes net gavome apdovanojimą. Vėliau jos tapo vienos mūsų kolekcijos dalimi.
Su gražiuoju knygynu bendradarbiavimą pradėjome kiek anksčiau. Žinote garsųjį mąstytoją ir poetą Fernando Pessoa? Paprastai jis vaizduojamas su skrybėle, apvaliais akiniais, ūsiukais, lazdele, o mes labai neįprastai sukūrėme jam dedikuotą suknelę – tai tarsi dialogas su moteriškąja jo puse.
Na, o kaučiuką norėjome atgaivinti ir suteikti jam šviežumo, šiuolaikiškumo, ir man atrodo, kad mums pavyko.
Pavadinime „Storytailors“ galima pastebėti žaismingai užuominą apie mados simbiozę su literatūra. Tai labai netipiška sąjunga.
Luís Sanchez: Mados industrijoje dažnai vyrauja nuomonė, kad reikia vengti per daug informacijos, neva, klientai nesupras, jiems bus per sunku. O mes tikime, kad žmonėms, kurie vertina meną, juos nustebina, pradžiugina ta skirtingų žanrų simbiozė. Mūsų atveju gimsta mada, kuri draugauja su literatūra. Mūsų klientai, domisi ir gali „perskaityti” literatūros, meno, socialines istorijas per mados kūrinius. Tam tikra prasme tai ir edukacija.
João Branco: Kadangi daug kalbame apie istorijų pasakojimą, manome, kad mada irgi yra storytelling’as. Juk rūbais, aksesuarais kiekvienas visuomenėje kuriame istoriją apie save. Mūsų mados namų pavadinimas „Storytailors“ atspindi tą mūsų aistrą pasakojimui ir rūbo konstrukcijoms, dizainui – esame istorijų pasakotojai – storytelleriai – savo kuriamais rūbais.
Iš kur visos tos istorijos? Kur semiatės idėjų?
João Branco: Viskas ateina iš kasdienio gyvenimo, buities, iš muzikos, iš to ką matome aplink, kas vyksta pasaulyje, knygų, kurias skaitome, pasakojimų, kurias girdėjome vaikystėje.
Luís Sanchez: Taip, kartais viskas prasideda nuo istorijų, kurias girdėjome būdami vaikais. Būna, kad kažkokią istoriją ar nutikimą buvome girdėję gerokai ankščiau, ir gal ji net neatrodė labai ypatinga, bet kažkas joje mus sudomina, pradedame ieškoti daugiau informacijos, ji tampa įdomi, prisikapstome iki smulkiausių detalių. Po to seka konkretaus laikotarpio analizė, tyrinėjame, kokia tada buvo mada, socialinė aplinka, pradedame jungtis, miksuoti anų laikų ir šiandienos patirtis, siluetus, žinutes. Tai labai įdomu.
Įdomu, kokios žinutės yra paslėptos paskutinėse jūsų kolekcijose?
João Branco: Pastarosiose kolekcijose daug kalbame apie pasirinkimo, išraiškos laisvę. Akcentuojame judesį ir drauge nestabilumą, norime parodyti, kad tą patį rūbą galima nešioti nepriklausomai nuo lyties, prioritetų. Tu nešioti tą rūbą taip, kaip tu nori. Pastarosios kolekcijos vadinosi „Palindrom“, tarsi ciklas iš kelių dalių. Daugelis mūsų kolekcijos rūbų gali būti dėvimi abiejų lyčių. Turbūt raktinis žodis būtų „transformacija“.
Luís Sanchez: Šios kelios kolekcijos yra ir žinutė apie laisvę. Šiandien juk turime tiek daug komunikacijos įrankių, o vis labiau ir labiau tampame vienas kitam nepakantūs. Taip, yra nuostabu keistis mintimis ir nuomonėmis, bet kas su mumis nutinka, kad pradedame atakuoti vienas kitą. Madoje ir dizaine dirbame su kūnu, o tai reiškia, kad čia labai aiškiai yra išreikštos dvi lytys. Vis dėlto, mums įdomus kitoks požiūris – laisvė, neprivalėjimas pasirinkti, leidimas sau būti tuo, kuo nori būti. Paskutinėse kolekcijos sau keliame reikalavimą pasiūti rūbą taip, kad jis tiktų ir vyrui, ir moteriai.
Luís Sanchez: Tai labai sunkus uždavinys, nes turime modeliuoti dviem visiškai skirtingoms formoms. Norime sukurti būdą, kad rūbas išlaikytų savo siluetą, būtų šiuolaikiškas, įdomus, ekspresyvus, bet neatrodytų nei per daug moteriškai, nei per daug vyriškai. Savo paskutinėmis kolekcijomis stengėmės neutralizuoti lyčių diskriminaciją. Tai mūsų manifestas.
João Branco: Norėjome sukurti realius, dėvimus rūbus. Pastarosios kolekcijos byloja, kad jais apsirengęs tu gali atrodyti moteriškas, vyriškas arba androgeniškas – renkiesi tu. Viskas priklausys nuo būdo, kaip tu pasirinksi juos apsirengti.
Tokiu atveju žmogus nebėra tik vartotojas – jis tampa kūrėju.
João Branco: Būtent. Viena iš mūsų didelių svajonių yra sukurti kūrybiškumo tinklą, įtraukti kūrybingus žmones: fotografus, rašytojus, menininkus, o taip pat ir klientus. Norime išplėsti tai, kas mus daro laimingus, tai yra, kurti, transformuoti formą ir pratęsti malonumą pasakant klientui: „Dabar tu gali žaisti, improvizuoti, kurti save rūbais, kuriuos mes tau sukūrėme.“
O ką jūs manote apie greitąją madą?
João Branco: Greitoji mada gyvena vartojimu. Iš esmės tu turi pirkti ir išmesti, pirkti, išmesti, pirkti, išmesti, turi nuolat laikytis to pirkimo, paskutinių tendencijų, naujienų ir pan. O mes labiau vertiname gerą dizainą ir priešinamės rūbų išmetimo idėjai. Nenorime būti susiję su agresyviu ir įsakmiu tonu: „Privalai pirkti“. Tai nuvertina tikrą rūbo vertę.
Luís Sanchez: Greitoje madoje nėra jokios sąveikos su klientu, nėra jo pažinimo, esminio ryšio. Kai mes kalbame apie storytelling’ą, apie savo vertybes, požiūrį, perspektyvą, mes sukuriame visiškai kitokį santykį su klientais, mes kuriame jiems, labai konkretiems žmonėms, juos pažįstame. Mes norime pasakoti išliekančias istorijas.
Ar būna sunkių dienų? Ką tada darote?
Luís Sanchez: Aš kartais verkiu. Kai buvau vaikas, buvau labai jautrus. Greitai įsiskaudindavau, nemokėjau tinkamai bendrauti, rodyti jausmų, dažnai būdavau susierzinęs, piktas, o kadangi negalėdavau perteikti to, ką jaučiu, labai daug verkdavau.
Augdamas išmokau daug geriau komunikuoti, ėmiau suprasti apie gyvenimą, problemas ir kitus svarbius dalykus. Pradėjau labiau saugoti savo širdį. Dabar verkiu daug mažiau, nes vis dar kartais tai atrodo gėdinga. Tokiu atveju jausmai lieka užgožti viduje. Kai aš verkiu, man tai yra apsivalymo procesas. Verkiu viduje, bet galiu verkti ir išore. Kartais verkiu, kai noriu išlaisvinti. O kartais noriu verkti, bet negaliu.
Ir dar labai padeda išvykimas iš miesto.
João Branco: Taip, kartais labai gera tiesiog pabėgti. Mados industrija yra beprotiškai greita, dažnai net agresyvi, o tai labai išvargina. Jei nori auginti savo ženklą, turi būti matomas, o tai atima labai daug jėgų ir laiko. Kartais po dienos darbų nueiname į kokį kviestinį vakarėlį, susitinkame kitus dizainerius, kūrėjus ir net nepajunti, kaip vėl pradedi dirbti, turi atlikti savo rolę. Tiesą sakant, daug mieliau yra išgerti taurę vyno ant vandenyno kranto.
