„Laikui atėjus ir išdrįsus pasilikti užsiskleidus pumpure skaudėjo labiau nei rizikuoti pražysti.“ (Anais Nin)
Tąvakar po blynų buvo vynas ir ožkų sūris su Provanso žolelėm, buvo žaižaruojanti temperamentinga muzika, daug juoko ir valso sukinių vieno metro spinduliu mažame kambarėlyje, o išėjus visiems svečiams vakaras sutirpo tyliuose pašnekesiuose apie tai, kas brangu, kas artima, ką taip baugu prisipažinti, jog net oras ima virpėti. Beplaunant indus ji pamatė prairusį jo gražiųjų marškinių rankogaliuką ir sau pačiai netikėtai pasisiūlė užsiūti. Nelaukusi atsakymo, ji paėmė adatą ir siūlą, o viduje sau galvojo: „Dieve, kad tik gražiai susiūčiau, kad tik gražiai gautųsi“. Ji siuvo lėtai ir atsargiai. Jiems reikėjo sėdėti arti arti, jo ranką ji laikė pasidėjusi sau ant kelių, o jo delne buvo jos riešas, abiejų galvos buvo beveik suremtos. Abu tylėjo ir rodės, kad nustojo net kvėpuoti. Tas skimirkos subtilumas ir trapumas, kurio jiedu niekada nepamiršo. Ir ne, jie niekada nepasibučiavo…