Yra dienų, kurios prasideda aistringais paukščių ginčais, po lietaus kvepiančiais pumpurais, o dar miegantys kiemai baugščiai budinasi nuo kaukšinčių kulniukų ritmo. Diena tik prasideda, o visas pasaulis paslaugiai tau guli po kojom.
Bet yra dienų, kurios tęsiasi tarsi savaitės, mėnesiai ar metai. Ima atrodyti, kad aplink uragano akį lyg piktame pokšte, lyg užstrigusioje pagreitintoje karuselėje sukasi įvykis po įvykio, žodis po žodžio, šukė po šukės. Žinau tik tiek, kad net ir stipriausi sūkuriai kažkada nurimsta.
Ir jeigu kas nors šiandien stovi tokiame epicentre, o jo ūkis, mintys ir darbai skraido su visais įmanomais viesulais, tai neguosiu, tik pasakysiu, kad užmigdę savo vaikus pabučiuokit jiems galvas – šiąnakt dar yra laiko juos tyliai mylėti…
