Šiandien pakuodama paskutines dovanas galvojau apie šiuos metus, ko išmokau, kur paaugau.
Graudu ir juokinga, jog pirmoji ataskaitos mintis buvo, jog apie gerą akių tušą sužinai tik gerai nuverkus laidotuvėse, ir tada jau tikrai žinai, kas laikosi po ašarų, o kas ne. Prisiminiau, kokia laiminga būnu oro uostuose ir kaip man būna gera pagaliau išlipti iš lėktuvo naujoje žemėje. Galvojau apie tuos, kuriuos myliu ir kuriuos dabar sutiksiu tik anapus mirties, ir kad jie visi tebėra gyvi ir artimi, nepaisant mus skiriančios širmos tarp šiapus ir anapus. Supratau, kad tiesa visada paaiškėja, ir kad draugai gali susitikti po keletos metų ir vėl kalbėtis, tarsi niekada ir nebuvo nutilęs pokalbis. Ir jie skuba mylėt, skuba atsigriebt už prarastą laiką, ir jiems gera kartu. Išmokau pamoką, kad kartais žmonės būna pikti, klastingi ir tu neprivalai su jais bičiuliautis – priešingai, tavo atsakomybė laikyti tokius žmones kuo toliau ir kuo didesniu atstumu, nes tavo širdies ramybė yra brangi lyg šventovė. Dar pastebėjau, kad mūsuose siunčiant cv beveik niekada nežinosi, kokią algą gautum įsidarbinęs – tokia didi paslaptis gaubia tuos skaičius. Supratau, jog knygose aprašoma dvasios tvirtybė gyvenime kainuoja didelę patirčių, suklupimų, abejonių, nusivylimų, ieškojimų kainą. Ir dar išmokau, kad gera daryti yra taip pat svarbu, kaip ir mokėti taisyklingai rašyti sakinį.
Ar viską čia surašiau? Vargu bau, bet kita pasiliksiu sau.
