Pagalvojau, suskaičiuosiu savo turtą. Tai štai, jei įdomu, per visą savo gyvenimą užgyvenau:
– pusę skalbimo mašinos,
– metro aštuoniasdešimt centimetrų aukščio lentyną, pilną pilnutėlę knygų,
– pora palangių, apsodintų visokių formų sukulentais,
– vieną ypatingą katę,
– nedidukę nišinių kvepalų kolekciją,
– vieną tikru auksu dengtą ikoną,
– nuotykius ir žmones menančių akmenukų,
– dėžę popierinių laiškų,
– bastymosi po pasaulį atsiminimus,
– iš prosenelės paveldėtą šypseną,
– skilusią, dužusią, bet vis dar drąsią, gyvą širdį,
– keletą artimų draugų, kurie nebijo tamsos,
– milžinišką vidinę galaktiką, kurioje žvaigždės mirksi ir juokiasi…
Aukštakulnių, suknelių, anei auskarų neskaičiuosiu – neverta. Ir jeigu šiąnakt mirčiau – niekas nerištų mano širdies, nelaikytų nematomu siūlu su šia žeme. Tikiu, kad kas nors pasirūpintų mano kate, kad palaistytų gėles. Ir turbūt nieko nebūtų gaila – gal tik to, jog per mažai mylėjau, per mažai branginau, per retai apkabindavau…
Ak, Dieve, leisk man dar šiąnakt nemirti, nes dar kilimas neišsiurbliuotas, dar indai nesuplauti, dar pyragas su gervuogėmis neiškepęs, dar mamytei nepaskambinau… Dar leisk man, Dieve, jei tik to nori.
