Pasaulyje, visai šalia mūsų, vaikšto mylinčiosios, į kurių sapnus laiks nuo laiko užsuka mylimieji. Mylimosios ir mylinčiosios ne visada yra vienas ir tas pats. Jos gali būti dar visai jaunos, anksti patyrusios stiprius jausmus, kurių meilė nebūtinai baigėsi santuoka, vaikais ir namų židiniu, lygiai taip jos gali būti senutės, kurių vyrai jau seniai mirę. Savo mylimųjų jos taip seniai nematę, jog kartais pagauna save nusigandusias, kad jau pamiršo jų pirštų formą, jų kūno kvapą, jų prisilietimo stiprumą, jų balso atspalvius. Būna, kad akimirkai jos pamiršta viską aplinkui ir iš visų jėgų bando prisiminti tas niekam kitam nerūpinčias detales. Jei tą akimirką kas nors jų paklaustų, ar jos šiandien valgę, ar sumokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus, kiek kainoja duona ar grietinė, jos žiūrėtų nieko nesuprantančiu žvilgsniu, tarsi pažadintos iš kitos realybės ir niekaip nerandančios sugrįžimo į šiapus.
Kartais jos eina sau užsigalvojusios gatve ir neplanuotai, nelauktai kelioms akimirkoms jų širdis apmiršta (iš netikėtumo, laimės, ilgesio?), kai staiga priešias pamato ateinantį siluetą, taip labai panašų į tą, kurį kadais mylėjo. Jos ima jaudintis, ar jų žvilgsnis susitikus bus giedras, virpančiom rankom braukia per plaukus, bando susivokti, ar šiandien išeidamos iš namų jos pasidažė lūpas, sako sau mintyse, jog lyg tyčia šiandien apsiavė ne tuos batus, galvoja, ar bent jau nepamiršo jį taip seniau svaiginusių kvepalų lašelio. Jos jaudinasi lyg paauglystėje, jų skruostai kaista, o širdis daužosi nesuvaldomai. Ak, tą akimirką jos nori būti gražios ir švelnios. Jų seniai saugiai paslėpti jausmai iššauna į priekines fronto linijas, ir jei tą akimirką jos mirtų, jų lūpose būtų vis dar skaudžiai karštai mylimas vardas. Jei jų širdis tą akimirką sustotų ir jas rastų tiesiog gatvėje atmerktomis akimis – jose dar keletą sekundžių matytųsi mylimojo veidas, spindintis ir šviesus.
Vis dėlto priartėjus siluetui jos supranta, kad čia ne jų mylėtasis, bet kažkas tolimas, svetimas, ne tas, tiesiog prašalaitis. Akimirkai jos jaučiasi tarsi apgautos, dar labiau vienišos, dar ryškiau supranta, kad dabar jos dar nemirs, dar ne laikas, o jų meilė net bėgant metams niekur nedingo, nors jos sau ir melavo, ir bandė pamiršti, ir gyventi toliau. Savo mylimųjų jos seniai nematę, po truputį iš jų atminties dyla prisiminimai…
Pasaulyje, visai šalia mūsų, vaikšto mylinčiosios, į kurių sapnus laiks nuo laiko užsuka mylimieji…
