Pažįstu vieną tokį devynmetį. Mėgsta jis futbolą, moderniąsias technologijas, daug skaito ir skaniai juokiasi. Vieną ankstyvą ir žvarbų rytą pastebėjau jį ryšintį švelniai melsvą šalikėlį, akivaizdžiai per didelį, bet labai jaukų. Po kelių dienų jis prisipažino, jog jo mama išvykusi į komandiruotę, o jis jos taip pasiilgęs, tad iš spintos pasiėmęs jos šaliką, vis dar ja kvepiantį, ir nešiodamas jį jaučiasi taip, tarsi ji būtų šalia.
Po to dar visą savaitę mačiau jį apsivyniojusį kaklą melsvuoju mamos artumu.
Tie, kurie myli, nesigėdija to, kas brangu.
