Meilė ateina visokiais formatais. Prasibrauni penktadienio vakare į restoraną. Groja muzika, žmonės kalbasi, garsiai juokiasi, gyvenimas lyg kokia sriuba verda ir kutena savo aromatais vakarojančiųjų nosis. Prie gretimo staliuko sėdi jaunutė mergina ryškiai rožiniu megztuku, valgo makaronus užsigerdama oranžine „Fanta“. Greta jos dubenėlio stovi kitas dubenėlis, irgi su makaronais. Ji valgo ir žvilgčioja į telefoną. Po keletos minučių pro stiklines duris įšuoliuoja jaunikaitis, vilkintis juodu kostiumu ir didele ilgų baltų rožių puokšte. Ir eina jis tiesiai prie rožinės mergaitės, ir klaupiasi ant kelio, o čia per žingsnį virtuvė, puodai ir keptuvės barška, kepa mėsa, kažkam irgi verda makaronus. Ir tiesia jis žiedelį savo jaunutei mylimajai, ir ji suploja rankom, dabina ranką tuo žiedu, kažkas salėje jiems ima ploti. Jie tokie jauni ir tokie alkani, jog po minutės jau dviese doroja makaronus. Ant stalo atsiduria dvi taurės šampano su šaldyta braške ir vanilinių putėsių.
Ak, ta jaunystė, ak, ta meilė. Pagalvojau, jog iš visos šios istorijos labiausiai dabar norėčiau šampano.