Tai buvo senas Lisabonos bankas, kurį portugalai pavertė mados ir dizaino muziejumi.
Nubyrėjusiu tinku, nenudailintomis sienomis, įspūdingo dydžio ir didingos architektūros statinys, truputį primenantis filmus apie Apokalipsę – štai tokiame fone puikavosi nuostabios drabužių kolekcijos, pradedant 1947-aisiais Christian Dior sukurtuoju siluetu „New Look“ ir baigiant garsiąja Jean Desses suknele, kurią vilkėdama 2001 metais Renee Zellweger ėjo į Oskarų ceremoniją. Ten, kur anksčiau už milžiniškų užraktų buvo saugomas auksas, dabar visu savo grožiu skleidėsi Pierre Balmain, André Courrèges, Paco Rabanne, Rudi Gernreich, S’Angelo ir Bill Gibb, Vivienne Westwood, Jean Paul Gaultier, John Galliano mados namų šedevrai.
Šiandien šis muziejus yra uždarytas remontui ir niekas tiksliai nežino, kiek jis truks. Nepaisant to, kas kartą pro jį praeidama, aš vis prisimenu vieną ten matytą apsiaustą: raudno milo, gana paprasto kirpimo, su dideliu gobtuvu bei skaisčiai raudonų aguonų spalvos pamušalu – tas apsiaustas buvo būtent toks, kokį mes įsivaizduojame, kai piešiame Raudonkepuraitę. Apsiausto apačioje, dešinėje pusėje raudonais siūlais buvo išsiuvinėti žodžiai, portugališkai sakantys: „Aš nebijau“. Po apsilankymo muziejuje prieš didįjį remontą praėjo keletas metų, o man vis dar aidi šie žodžiai širdyje.
Tokia tad buvo mano pirmoji ir neišdildoma pažintis su portugalų mada.
Šįkart, kiek ilgiau apsistojusi Lisabonoje, vedina intuicijos ir draugų portugalų rekomendacijų, įsikibusi į parankę savo bičiulei fotografei Laimai Penek, išėjau į tikrų tikriausią stebuklų medžioklę po vietos krautuvėles.
Storytailors
Adresas:Calçada do Ferragial 8, 1200-184 Lisabona
storytailors.pt
Danguje plieskiant skaisčiai Lisabonos saulei, bevaikščiodamos akmeninėmis mozaikomis grįstomis Chiado rajono gatvelėmis prieiname geltoną ankstyvo XVIII amžiaus 3 aukštų namą su alyvinės spalvos balkonėliu ir tamsiai žaliomis durimis. Visai čia pat, kur dabar kas kelias minutes nudunda geltoni, tarsi žaisliniai, turistų taip mėgiami tramvajai, anuomet tekėjo upė. Šis namas mena seną istoriją, kai dar srauni vaga nebuvo pakeista ir iš tolimiausių kraštų per vandenyną į Lisaboną atplaukdavo laivai. Kaip tik čia jie ir iškraudavo savo prekes: šilką, prieskonius, brangiuosius akmenis. Dabar, praėjus keletui amžių, čia įsikūrė „Storytailors“ mados namai ir ateljė.
Jeigu ir jus lydės sėkmė, labai galimas daiktas, kad dailioje lyg Alisos iš Stebuklų šalies rūbų ir aksesuarų parduotuvėje sutiksite pačius dizainerius – João Branco ir Luis Sanchez. Jauni, talentingi, iš medžiagų lyg žaisdami kuriantys architektūrinius siluetus, rūbų linijomis pasakojantys praeitį, drąsiai ir moderniai ją jungiantys su ateitimi, ir yra ypatingai mylimi pačių portugalų. Nors jų mados šou visada yra prestižinės Portugalijos mados savaitės dalimi, tačiau šlovė jų neišpaikino.
João ir Luis šypsodamiesi pasitinka jau nuo durų, kviečia apsidairyti. Portugalijoje nieko nestebina ryškios, vaiskios spalvos, čia kiaurus metus sklando atostogų nuotaikos, tad ir „Storytailors“ rūbų siluetai byloja apie švenę, gyvenimo džiaugsmą, jie švelniai teatrališki, bet tikrai išskirtiniai, savito braižo. Pirštų galais liečiu vieną švarką ir nesuprantu, kokia tai medžiaga. „Čia kamštis“ – merkia akį dizaineriai. Neįtikėtina! Medžiaga švelni, kažkuo panaši į odą, o ant jos atspausdintas raštas visiškai paslepia tą kamštinio ąžuolo pirminę, stereotipinę išvaizdą.
„Storytailors“ kolekcijos dažniausiai pasakoja kokią nors pasaką ar istoriją, jų rūbai tinkami ir madingiems vakarėliams, ir kasdieniam dėvėjimui ryškiai asmenybei. Rengtis jų drabužiais neabejotinai reiškia rengtis meno kūriniais.
Embassy – Niche Perfumery
Adresas: Rua Rodrigues Sampaio 89, 1150-279 Lisabona
embassynicheperfumery.com
Tuo metu, kai Lietuvą jau merkia rudens ir žiemos lietūs, Lisabona vis dar alsuoja karščiu. Klimato sąlygos keičia net užkietėjusios sunkių, tamsių, paslaptingų ūdo, smilkalų, tabako ir odos mylėtojos kvėpinimosi įpročius. Imu dairytis lengvumo, šviesos aromatuose ir negaliu atsispirti pagundai pašniukštinėti po vietines nišinių kvepalų parduotuvėles. Čia jų nedaug, jos nedidukės, bet iš visos tos pasiūlos mano akis patraukia tarptautinio modelio Ricardo Claudino įkurta pati tikriausia parfumerijos ambasada.
Einant prabangiąja Avenida da Liberdade gatve, kurioje savo fantastiškomis vitrinomis užeiti vidun vilioja Gucci, Prada, Miu Miu, Carolina Herrera, Furla, Burberry, Luis Vuitton ir kiti garsūs mados namai, tereikia pasukti už kampo ir atsiduri tiesiai priešais „Embassy“.
Tarp maždaug dvidešimt skirtingų parfumerinių vardų mane labiausiai intrigavo Lisabonoje gyvenančio kvepalų kūrėjo Lourenço Lucena naujausias aromatas „Acqua di Portokáli“. Pavadinime girdime žodžių žaismą: tai ir Portugalijos vanduo, ir graikiškas žodis, reiškiantis apelsinus. Papurškusi ant odos staiga imu užuosti vaiskią vasaros dieną, kuomet Portugalijos Pietuose skinami kaitrioje saulėje prinokę sultingi apelsinai, o ore tvyro tas su niekuo nesupainiojamas vaisiaus saldumas ir jo žievelės kartumas, aromatą kaip vienos šeimos seserys papildo citrina ir bergamotė. Truputį vėliau labai neįprastai šalia citrusinių kvapų išsiskelidžia subtili ir sofistikuota balta rožė, o apatinėse natose dunkso kedrų giraitė – tokia elegantiška ir svaiginanti savo gaivumu. Gyvybingas, žaižaruojantis, modernus, beveik perregimas prabangos ir lengvumo aromatas. „Acqua di Portokáli“ – tikras saulės, uždarytos tamsiame buteliuke, atradimas. Tiesa, šie uniseksiniai kvepalai išskirtinai parduodami tik „Embassy“ parduotuvėje Lisabonoje arba internetu: www.acquadiportokali.com.
Beuostant ir besimėgaujant gardžiausiais aromatais, staiga į parduotuvėlę įeina dvi kuklios juodaodės moterys, nešinos dideliais maisto produktų maišais. Tarp nišinių kvepalų lentynų lyg fėja besukanti čia dirbanti Inês su pagarba ir giedrumu jas pasitinka, pasaugo jų krepšius, iškvėpina ir leidžia pasijusti karalienėmis – toks šiltas dėmesys kiekvienam klientui čia yra įprastas ir be galo žavus.
„Embassy“ drąsiai galėtų būti pro šalį keliaujančių nosies gurmanų lankytinų vietų sąraše.
Embaixada
Adresas: Praça do Príncipe Real 26, 1250-184 Lisabona
embaixada.pt
Dar viena neįprasta vieta, ieškantiems ypatingų lauktuvių iš vietos dizainerių krautuvėlių bei mėgstantiems išskirtines erdves. Jeigu pasakysite, jog einate į „Embaixada“, vietiniai linksės galvomis, rodys į viršų iškeltus nykščius ir paslaptingai sakys, jog išsirinkote apsipirkimą pačioje tikriausioje Ribeiro da Cunha pilyje.
Madingoje miesto dalyje, Principe Real, pratęsiančioje Bairro Alto, XVI amžiaus bohemišką įvairių menininkų, Fado dainininkų bei rašytojų rajoną, stūkso didžiulis XIX amžiaus neo-arabiškas pastatas. Anksčiau dažytas rožine spalva, dabar baltas namas tikrai primena sultono rūmus ar Šacherezados pasaką. Įžengusi vidun akimirkai net suabejojau, kur esu – Marakeše ar Lisabonoje.
Čia užburia ažūrinis, kadaise buvęs labai prabangus dekoras, skliautai, balkonėliai, elegantiški laiptai ir per du aukštus įsikūrusios nedidukės parduotuvėlės. Vaikštai iš kambario į kambarį ir negali atplėšti akių nuo išlikusių lubų, sienų, durų puošybos elementų, akys vis nukrypsta į įspūdingas dizainerių prekes. Tai ir elegantiški, prabangūs vyriški kostiumai, aukštos kokybės batai, kosmetika, vilnoniai audiniai, juvelyrika, įvairios rankinės ir žaislai vaikams.
Be to, į „Embaixada“ rūmus einama ne tik apsipirkti – čia veikia restoranėliai, vyksta Fado koncertai. Jeigu šiandien eičiau į pirmąjį pasimatymą, tikrai norėčiau būti pakviesta į šią vietą. Tai šarminga, įkvepianti, truputį paslaptinga, labai meniška erdvė.
Saccus
Boutique da Cultura
Adresas: Largo das Pimenteiras 6, 1600-576 Lisabona
facebook.com/saccusmadeinportugal/
Apie „Saccus“ įkūrėją ir sielą Paulo Jorge Pereira išgirdau iš savo portugalės draugės Carinos. Tąkart vaikščiojome po vieną mažulytį vietos muziejų, kai ji sustojo lyg įbesta staiga prisiminusi žmogų, kuriuo žavisi. „Tu būtinai turi pamatyti jo darbus,“ – sakė Carina.
Iki „Boutique da Cultura“, kur įsikūrė ir „Saccus“ dirbtuvės bei parduotuvėlė, gabaliuką kelio teko pavažiuoti metro. Išlipusi iš požeminio traukinio pirmiausiai pamačiau atostogų jausmą kuždančias palmes, šiugždančias ten aukštai vėjyjė, ir milžiniško dydžio futbolo stadioną. Visai netoliese – nedidukas pastatas, kuriame draugiškai telpa skirtingi menininkai ir dizaineriai.
„Saccus“ darbai žavi savo kokybe. Kol kas Paulo daugiausia kuria vyrams, tačiau po truputį imasi ir moterims skirtų produktų. Batai, rankinės, kuprinės, piniginės, diržai, rūbai kuriami iš labai aukštos kokybės odos, lino, medvilnės, kaučiuko ir burel (tai portugalų tradicinė specialiu metodu veliama vilna, kuri po viso proceso yra nepralaidi vandeniui ir nedegi).
Kai iš savo darbų medžiagų skrynelės Paulo pradėjo traukti ir rodyti audinių pavyzdžius, aš dar ramiai stebėjau, tačiau kai jis prieš mane išdėliojo ryškiai rožiės, raudonos, žalios, geltonos spalvos odos atraižas, kurių raštai buvo panašūs į egzotiškų roplių, jis, pamatęs mano išsiplėtusias akis, nusišypsojo: „Tai žuvies oda. Štai čia yra lašiša, o čia – menkė ir karpis.“ Toji oda buvo minkštutė, elastinga, o spalvos lyg nužengusios iš naujausių mados savaičių podiumų.
Toks žuvies odos panaudojimas kol kas dar yra labai retas, todėl ir ypatingas, suteikiantis gaminiui išskirtinumo, unikalumo. Negana to, „Saccus“ griežtai naudoja tik tą žuvies odą, kuri lieka po to, kai žuvies „mėsa“ iškeliauja į maisto pramonės cechus. Paprastai žuvininkystės įmonės po to, kai išdarinėja pagautas žuvis, jų odą su žvynais išmeta atgal į upes, jūras, vandenynus. Pakeliu akis į Paulo ir jis linkteli – taip, toks procesas iš tiesų labai teršia vandenis, kai tuo tarpu žuvies odos perdirbimas yra ne tik labai ekologiškas sprendimas, bet ir vis labiau tampatis madingu. Tinkamai perdibta žuvies oda yra nepaprastai tvirta, tinkama ne tik batų ar rankinių, bet ir baldų gamybai.
Pats Paulo yra siuvėjos sūnus, batsiuvio anūkas, užaugęs tarp medžiagų ir odos rietimų, matęs su kokiu atsidavimu dirbo jo mama bei senelis. Šiandien jis ne tik rankomis siuva išskirtinius, prabangius batus ir rankines, bet ir dėsto studentams, rengia dirbtuves besidomintiems darbu su oda. Klausiu, kiek laiko užtrunka rankomis pasiūti batus. Paulo šypsosi: „Maždaug dvi savaitės“.
Šiuo metu „Saccus“ bendradarbiauja su autentiško išradimo savininke Mónica Gonçalves iš „Casa Grigi“. Ši mergina yra pati tikriausia alchemikė, kitaip jau čia ir nepvadinsi.
Jeigu daugeliui turistų Portugalija asocijuojasi su Pastéis de Nata pyragaičiu, Porto vynu, mėlynai ištapytomis plytelėmis ir visur naudojamu kaučiuku, tai patys portugalai į pastarąjį nusibodusį medžio žievės panaudojimą ėmė ir pažvelgė naujomis akimis. Šiandien kamštis mados industrijoje išgyvena savo Renesansą ir vis dažniau naudojamas žymiausių dizainerių kolekcijose. Negana to, Mónica dar besimokydama universitete ėmė ir sugalvojo techniką, kaip kamštį paversti siūlais. Ir ne bet kokiais, o labai tvirtais, atspariais vandeniui ir degimui. Laimėjusi prestižinį apdovanojimą už tokį išradimą, kviečiama į mados savaites, ji yra graibstoma ne tik norinčių įsigyti jos nuostabą keliančius megztus drabužius, bet ir tų, kurie nori patys megzti tokiais siūlais. Kol kas Mónica neturi savo parduotuvės ir sako, kad jos klientai ją lengvai susiranda per socialinius tinklus.
Išėjusi aš dar ilgai aikčioju, kaip iš vyno butelio kamščio ši jauna portugalė sugebėjo sugalvoti būdą, kaip numegzti rūbą.
Lėtai einu saulės nubučiuotomis Lisabonos gatvėmis, vinguriuojančiomis tarp spalvotų namų raudonais čerpiniais stogais. Ore tvyro ant žarijų kepamų sardinių kvapas, kepyklėlės gundo saldžiu kavos ir bandelių aromatu, skimbčioja portveino taurės, kažkas juokiasi, kažkas dainuoja – čia virte verda gyvenimas. Vietiniai, užklausti apie madą, smagiai sau kikena atsakydami, jog tūlo portugalo mados inspiracijos prasideda ir baigiasi ties muilo operomis per televiziją. Ne, juokiuosi aš jiems atgalios, jūs esat pašėlusiai kūrybingi ir kiekvienas jūsų miesto skersgatvis byloja jumyse tekantį menininkų kraują.
Lisabona šypsosi man, o aš jai, nes ji yra saulės ir mados miestas.