Lisabona, mano meile!

Pakilus šiltam pavasario vėjui visada norisi atidaryti visus namų langus. Pažvelgi pro vieną – sekmadienio varpai skambina, nueini prie kito – kaimynai operų arijų klausosi, kiti –  indus plaudami fado dainuoja, o pro virtuvės langą girdi kaip kieme portugalų šeima barasi. Toks gražus, sodrus šitas metas saulės nubučiuotoje Lisabonoje. 

Su bičiule fotografe Laima Penek jau keletą metų dirbome vienoje komandoje: ji fotografavo, aš rašiau. Vieną projektą keitė kitas, o mes tarp darbų vis ištrūkdavome kur pakeliauti. Grįžusios spirgėdavome naujais įspūdžiais, naujomis patirtimis, idėjomis. Tik kas kartą kalbai pasisukus apie Lisaboną abiejų akys imdavo daug stipriau žibėti, tarsi kalbėtume apie kažką labai brangaus, savo, artimo. Prieš dešimtmetį Laima studijavo Porto mieste, tad jos romanas su šita šalimi prasidėjo jau tada. Kelis metus iš eilės po keletą savaičių praleisdavome Portugalijoje ir vis atrodė, kad mažai, kad per trumpai. Kaip kalba įsimylėję žmonės, taip mes čiulbėdavom apie šitą šalį – kažkokia nepaaiškinama trauka mus viliojo. Kiek kartų čia skridome, tiek jautėmės lyg namuose. 

 Vieną dieną tiesiog nusprendėme – kraustomės gyventi į Lisaboną. Juk gyvenimas per trumpas vien tik svajojimui – reikia ir veikti. Apie savo sprendimą garsiai ir pusiau juokais pasakėme savo draugams portugalams ir jau kitą dieną atėjo žinutė, kad jie surado būtą nuomai. Tą akimirką apėmė jausmas, kad gal ir šitas miestas nori, jog mes atvažiuotume. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad nuomos kainos čia didokos, butą išsinuomoti ilgesniam laikui čia nėra taip paprasta, nes išaugusio turizmo dėka stipriai suklestėjo trumpalaikių nuomų agentūros. Vis dėlto, vos per parą surasti naujieji namai buvo tarsi ženklas, kad nebijotume tokios avantiūros. Sunku buvo nuslėpti džiaugsmą supratus, kad gyvensime pačiame centre, pačioje širdyje, visai prie pat gražiosios Rossio aikštės. Butas mažuliukas, senovinis, greičiausiai statytas kokiame 18 amžiuje, su barokiniuose aukso rėmuose įrėmintais veidrodžiais ir baltomis sienomis. Pro vieną langą matome São Jorge pilį – pasižiūri į pilyje besiplaikstančią Portugalijos vėliavą ir žinai, ar šiandien vėjuota, pro kitus – simpatiškus raudonų čerpių stogus ir 1930-aisiais statytą vieną gražiausių Art Deco pavyzdžių – Edeno teatrą, šiandien paverstą viešbučiu. 

Ak, koks gražus šitas metas Lisabonoje. Didžiąją metų dalį vaikštome plikomis blauzdomis. Pavasarį ir rudenį, vos atvėsus orui, gatvėse sutinki skardinius vežimėlius, kuriuose stipriai dūmydami visą gatvę kepa kaštainiai – tikras malonumas valgyti dar šiltą šį riešutų skonio skanėstą. 

Dar man patinka, kai eidamos ilgu paupiu skambiname draugei į Norvegiją ir ji klausia, kokiame čia renginyje dabar esame, o mes juokiamės, kad čia tik labai geri gatvės muzikantai gyvenimu džiaugiasi, bossanovas kirams pavymui dainuoja. Šitaip visas miestas nuolat skendi garsuose, tarsi čia vyktų amžina gatvės muzikos diena. 

Malonumas, kai kiaurus metus čia noksta vaisiai ir daržovės, baigiasi vienų sezonas, prasideda kitų. Saulė ir derlinga žemė čia dosniai lepina savo žmones. Virtuvėje ant pjaustymo lentos dideliu baltu peiliu smulkinu pomidorus, salotas, agurkus, svogūnus, petražoles, girdžiu tą smagų, traškų, gurgždantį čekšt, uodžiu tą sodrų aromatą ir juokais sakau, kad nėra nieko skaniau, nei valgyti laimingas daržoves. Arba štai lupi mangą ar apelsiną, o jie tokie prinokę, tokie ryškūs, kvapnūs, tu vos begali juos nulupti, nes sultys tau bėgte bėga į rankoves. O kur dar šviežutėlės jūros gėrybės ir puikusis portugališkas vynas! Maistas čia yra šventė. 

Ak, iš tiesų portugalai mus išmokė, kokia svarbi yra šeimos, draugų bendra vakarienė. Dažnai, o ne kartą metuose. Prie stalo, skimbčiojant taurėms ir lėkštėms, būna daug juoko, daug džiaugsmo, daug pokalbių. Bendras stalas žmones vienija, sujungia. Atrodo, tokios paprastos tiesos, kad svarbiausi dalykai turi būti pirmi, bet kaip jų sunku laikytis Vilniuje, kur staiga visi tampame tokiais užsiėmusiais, jog net per keletą mėnesių nerandame laiko pasimatyti su tais, kuriuos mylime. Žiūri į draugus portugalus ir matai, kad jiems valgymas drauge su artimaisiais yra tarsi ritualas, kažkas švento ir nekvestionuojamo. 

Kadangi abi su Laima esame kuriantys žmonės, mums reikia pasiutusiai daug įkvėpimo, idėjų, todėl kasdien bent keletui valandų išeiname be žemėlapių, be tikslo, vien tik ten, kur veda intuicija ir saulė, bėganti namų stogais. Jau seniai nebijome pasiklysti Lisabonoje, nes šito miesto gatvės visada nuveda ten, kur reikia. Eini sau ir gėriesi, glostai akimis kiekvieną namo kampą, kiekvieną plytelę, langinę ir kreivą gėlės vazoną, močiutes, iškišusias žilas galvas pro langus, suoliukus, ant kurių sutūpę senukai lošia šaškėmis, gatvės muzikantus, grojančius taip gerai, kad imi jaustis taip, tarsi vaikščiotum filme. Ir tie balti, ryškiai geltoni, žydri, mėtiniai, rožiniai, raudoni namai, jų spalvingos durys, street-art perliukai, kai čia iš labai arti, čia iš toli matai įspūdingus meno kūrinius.

Pamenu, kartą vieną tokių dienų lipome ir leidomės šimtais laiptelių, nardėme siaurutėmis gatvelėmis, o virš galvų kabojo ką tik išskalbti ir sudžiauti skalbiniai, plevėsuodami sau lyg vėliavos, ir gatvės kvepėjo švara ir minkštikliu.

Viename siaurame skersgatvyje sustajame ir aikčiodamos vienai kitai rodome nuostabius sienų spalvų derinius, kai iš nedidukės kavinės išeina padavėja aptarnauti lauke prie staliukų sėdinčių klientų. Mes jau buvome nuėjusios gabaliuką kelio, kai ji mus pasiveja, užkalbina ir su tokia didele šypsena sako: „Ateikit, aš jums kai ką gražaus parodysiu“. Nebeturime čia to nesaugumo ir nepasitikėjimo žmonėmis jausmo, tad visiškai ramiai nusekame ją tarp siaurų gatvelių. Ir iš tiesų ji mus palydi iki milžiniško ir puikaus graffiti per visą namo sieną, o pati, palinkėjusi geros dienos, nubėga atgal į savo kavinę. Grožis, tikras grožis tas žmonių gerumas – toks netikėtas, nelauktas, toks giedras, gyvas.

Arba štai kartą bevaikščiodamos randame fantastišką kiemą su balto akmens barokinės bažnyčios varpine pašonėje, prinokusių apelsinų medžiais ir mažučiais senais senučiukais Alfamos rajono nameliais. Stovim abi su Laima galvas užvertusios, staiga kažkoks vyriškis mus šaukia. Sako: „Ateikit, parodysiu, kaip tie namai iš vidaus atrodo“. Ir mums atidaro savo namų duris. Stovime abi nustebusios, o jis šypsosi tokiu paprastumu: „Mes dabar baigiame remontuotis. Jei įdomu, tai užeikit, apsidairykit“. Mudvi užeinam ir atrodo, kad pakliuvom į tokią senovę, į daugiau nei kelių šimtų metų senumo istorinius laikus. Einam per kambarius net kvapą sulaikiusios, kažkoks stebuklas. Paskui dar ilgai kieme plepame su juo, atsibučiuojame, atsisveikiname kaip su senu pažįstamu.

Praeitą rudenį buvo toks mielas nuotykis. Klaidžiojame gatvelėmis ir vienų durų lange moteris džiausto skalbinius. Laima sako, kad būtų nuostabus kadras, bet ji nedrįsta išsitraukti fotokameros, o aš ją tyliai raginu: „Eik, paprašyk, na, tiesiog gražiai paprašyk. Jei nesutiks – na, ką padarysi, bet jei ji sutiks, tai koks bus džiaugsmas“. Ir Laima atsargiai prieina prie tos moters ir truputį nedrąsiu balsu portugališkai klausia, ar galėtų ją nufotografuoti. O kad jūs būtumėte matę, kaip nušvito ta moteris! Sako, tai žinoma, kad galima. Ji spindėjo per visą gatvę, juokėsi, žydėjo, o mus šitas švelnumas, paprastumas ir nesusireikšminimas taip viduje kuteno, kad kai atsisukusi susitikau Laimos akis, abiejų akyse blizgėjo ašaros ir plačiausios šypsenos.

Taip, tai tik smulkmenos, bet jos tokios ryškios ir tikros, jos pilnos gyvenimo ir džiaugsmo. Esame pratę paskaityti apie kitų žmonių gerumą, pasidalinti su draugais, tačiau čia pat apie tai ir pamirštame. Bet kaip mes paskui jo ilgimės, alkstame! Nemoku apsakyti, kaip nesunku ir kaip gera į susitikusius visiškai nepažįstamų žmonių žvilgsnius atsakyti šypsena ir sulaukti lygiai tokios pat šiltos šypsenos. Mandagumas yra tikra magija. Laba diena, ačiū, viso geriausio, kaip džiugu, kad užsukote – štai tokie paprastučiai burtažodžiai keičia žmonių gyvenimus.

Mes dažnai sakome, kad lietuviai – daininga tauta. Oi, vadinasi, neteko išgirsti dainuojančių portugalų. Nueini į Mišias – visa bažnyčia gieda iš natų taip, kad šalia stovint oda iš to grožio pašiurpsta. Arba su draugais užsuki į nediduką sausakimšą restoranėlį, kažkas ima gitarą, kažkas pradeda dainuoti fado, ir ta muzika liejasi taip, kad atrodo visą širdį tau išlups jie tom dainom. 

Beje, kalbant apie fado – šitas muzikos žanras yra unikalus, net nemokantys portugališkai turistai kuo puikiausiai supranta tą meilės, ilgesio, sielvarto, kovos, aistros persmelktą dainavimą. Fado karaliene tituluojama Amália Rodrigues atgaivino šį žanrą ir iškėlė į neregėtas aukštumas. Biografai sako, jog Amália gimė labai nepasiturinčioje šeimoje, iš paskutiniųjų jėgų besistengiančioje išgyventi, tad mažutė, baukšti, astma serganti mergaitė mokyklą lankė vos keletą metų, o kai reikėjo pirkti antrą vadovėlį mokslams, jos močiutė papriekaištavo, kad ir pirmasis dar gerai atrodo, tad pakaks jo. Amália daug laiko praleisdavo dainuodama savo kambaryje ir senelis pastebėjo, jog pro jų namus einantys žmonės dažnai sustodavo pasiklausyti. Mergaitė niekada nesiskundė, o būdama paaugle sunkiai dirbo fabrike. Skurdas buvo jos kasdienybė ir tik laimingų atsitiktinumų dėka jos balsas buvo išgirstas ir įvertintas ne tik pačių portugalų, bet sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Po jos mirties tris dienas visoje Portugalijoje buvo paskelbtas gedulas. Šitaip nebuvo atsisveikinta nei su Maria Callas, nei su Franku Sinatra.

Lisabonos architektūrai reikėtų atskirų ditirambų. Čia pastatai spalvingi, įdomūs, žaismingi, o portugalai nesigėdija savo istorijos integruoti į šiandienos kultūrą. Kokio žavesio miestui suteikia mažutės senovinės parduotuvėlės, atsidarytos prieš daugiau nei šimtą metų! Arba tie ryškiai geltoni, raudoni ir žali tramvajukai, bildantys visomis septyniomis kalvomis – ir nors yra ir požeminis metro, ir autobusai, ir traukiniai, bet koks smagumas pasivažinėti tarsi žaisliniu senoviniu tramvajumi. 

Kai mūsų klausia, kodėl pasirinkome Lisaboną, kartais suglumstame, nes iš tiesų labiau atrodo, kad ji pasirinko mus. Jei vis dar primygtinai klausia, paprastai atsakome, kad tai miestas, kuriame gyvena mūsų mūzos. Trūksta įkvėpimo, motyvacijos? Apsiauni batus ir eini siaurutėmis gatvelėmis, kaišioji nosį į muziejus, meno galerijas, mados dizainerių butikus, smulkmenų krautuvėles, pasikalbi su barzdaskučiais, pasijuoki su bandelių pardavėjais. Arba nuvažiuoji prie vandenyno, kuris čia ranka pasiekiamas. Milžiniškos mėlynos bangos ritasi tau po kojom, vėjas išpučia visą nuovargį, stebi, kaip žvejai meta tinklus, paskui lėtai lėtai juos traukia, tai trunka keletą valandų, ir atrodo lyg būtų gražiausias šokis, o tada grįžti namo lyg su nauja galva. Arba tiesiog eini per miestą ir fotografuoji tūkstančius plytelių ornamentų ar grindinio mozaikų – o ko ne meditacija?

Žinau, kad yra šitoje šalyje ir netvarkos, ir chaoso, ir mokesčių sistema ne stebuklas, bet kol kas norime matyti tą laimės paprastoje kasdienybėje pusę. Į gyvenimą Portugalijoje žiūrime kaip į didelį ir gražų nuotykį, kai labiau jaudina pati kelionė, o ne galutinė stotelė. Įdomu, kur nuves, kokias duris atvers šitas miestas. Su bičiule Laima Penek auginame savo kūrybos namus „Kregždynas“: ji fotografuoja, maketuoja, yra atsakinga už visą vizualiąją pusę, tuo tarpu aš strateguoju, kuriu turinį, rašau tekstus, bendrauju su klientais. Abi mokome žmones kūrybiškumo, kūrybinio rašymo, fotografijos paslapčių, bendradarbiaujame su lietuviškais ir tarptautiniais žurnalais, įvairiais dideliais projektais. Jaučiame, jog šitas miestas prideda daugiau spalvų mūsų darbams, daugiau ramybės, daugiau išminties. Mums gera čia būti. 

Ir kai saulėkaitoje ant suoliuko jau kelintą kartą perskaitau portugalų dainiaus ir mylimojo poeto Fernando Pessoa eilėraštį „Piemuo ir jo banda“, kažkodėl apima jausmas, kad visa šitoje žemėje yra gera: ir visokie nerimai, ir liūdesiai, ir juokas, ir dainos, ir barniai, ir tekstai, ir žmonių akys, ir širdys. Taip, Lisabona yra didžioji mūsų meilė!

 

 

Tekstas publikuotas žurnale „Laimė“