Lauritą pažįstu vos keletą metų, tačiau kas kartą ją susitikusi prie kavos puodelio visu vidumi jaučiu tą artumą, koks nutinka pažinus giminingą sielą. Jos balsas ir širdis yra tikras lobis. Man ji yra žmogus, parodęs senųjų dainų grožį ir gelmę, paprastuose dalykuose gebantis įžvelgti stebuklus ir įkvepiantis stiebtis. Susipažinkite – čia Laurita.
Laurita, kuo norėjai būti užaugusi?
Vaikystėj norėjau būti Ala Pugačiova. Tuo metu ją rodydavo per televiziją ir ji dainuodavo dainą apie milijoną rožių, vilkėdama tokią baltą plačią suknelę. Mano, vaiko, akimis tai buvo tobula ir aš užsimetusi baltą paklodę po namus dainuodavau: „Milijon milijon alikros“, o po to raudodavau mamai ir tėčiui, kad aš vis dėlto ne Ala. Mama iki šiol tai primena ir juokiasi.
Į kokius knygų ar filmų herojus tu lygiuojiesi? Kas tave įkvepia?
Vaikystėje skaičiau daug pasakų, labai daug, tiesiog rijau knygas. Labiausiai atminty išliko mamos sekta pasaka apie baltą vilką ir apie drąsią princesę. Nežinau, kiek tai turi įtakos, bet gyvenu su baltu vilku ir esu gan drąsi.
Mano herojai yra gyvi žmonės ir dažnai suvokiu, kad mano dievai su šlepetėm namuose vaikšto, o ne dangiška mana minta. Mane labai įkvėpia gyvi žmonės, muzikantai, žmonės einantys savo mėgiamu keliu, darantys kažką kitaip, laužantys stereotipus. Žmonės, kurie, nesvarbu kokias pareigas beužimtų, išlieka paprasti ir empatiški. Moterys, auginančios 5 vaikus ir sugebančios būti idealu daugeliui. Esu apdovanota gyvenime tokiais pavyzdžiais, kurie yra mano draugai.
Jei apie tave statytų filmą, apie ką jis būtų?
Kažkas panašaus į „Valgyk, melskis ir… dainuok“. Kas žino, gal kada ir bus filmas apie moterį, ieškojusią vienos dainos, kurią turi visos tautos.
Kokia veikla tau teikia didžiausią džiaugsmą? Kodėl?
Kelionės ir muzika. Muzika, kuri veža per pasaulį. Kelionės, kurios įkvėpia muzikuoti. Man tai neatsiejama. Keliaudama renku tautų dainas iš lūpų į lūpas, man tai yra stebuklas. Melodija mus gali atvesti prie tų durų, pro kurias mes visi bevardžiai ir betaučiai atėjome. Dar dievinu augint bazilikus ir spalvotas morkas, nes tai taip gražu. Mėgstu vakarus su draugais ir šeima, nes tai yra svarbiausia. Pavasarį mėgstu gulėt ant samanų miške su savo šunimis, nes tai leidžia pasijusti supamai žemės rankų. Ir dainuot, dainuot, dainuot, nes taip jaučiuosi susijungusi su praeitim ir ateitim.
Kokia yra pati drąsiausia tavo svajonė?
Baisu sakyt garsiai, nes ims ir išsipildys per greit.
Kokie dalykai gyvenime tave labiausiai džiugina ir liūdina?
Mane labai džiugina pavasaris ir gėlės. Išdygę bazilikai ant palangės. Parskridę antys į kiemą. Atitirpęs upelis. Tai tokie stiprūs prieskoniai mano gyvenime. Šunys – kaip be jų. Jei neturiu rankoj baltos pūkuotos ausies, man neramu gyvent. Mane džiugina mano artimieji ir mano draugai, kasdienis bendravimas su jais ir net su tais, su kuriais nesimatom ilgai, bet ryšys toks stiprus, kad niekad nenutrūksta. Tikri draugai yra gyvenimo dovana.
Jei kalbėt plačiau, mane džiugina bundančios moterys, lyg po ilgos ilgos okupacinės žiemos kylančios daigais į dangų, veriančios savo širdis dainai ir gyvenimui. Ne feministiniam, bet prigimtiniam, tokiam, koks turi būti. Nebijant ieškoti ir klysti. Mane džiugina, kai mano rate, kurį vedu, moteris atsiveria ir atranda savy muziką ir tada nenustoja dainuoti ir džiaugtis. Pražysta lyg gėlė. Tai taip gražu ir įkvepia.
Labiausiai liūdina pilkuma – ta karta, kuri dar gyvena okupacijoje. Smegenų okupacijoje, kuri mano, kad savimi būti gali tik durnelis, o norma yra tik pagal nerašytą protokolą: universitetas, geras darbas, būsto paskola, šeima, namai ir amen. Tas vadinamas vidinis „Š“ komitetas, kuris neleidžia skleistis asmenybėms, nes tu esi ne toks kaip visi, negabus, nemoki dainuoti, neuždirbi daug pinigų, tu ne pro. Ir tai yra toks dažnas žvilgsnis gatvėje. Mano dainų ratuose. Kai žmonės smerkiami už vienintelę klaidą savo gyvenime, vienintelį paslydimą yra nurašomi be galimybių pasitaisyti. Moterys atėję dainuoti į „Promočių giesmes“ kur nereikia dainuoti idealiai, bijo prasižioti, nors nedainavusios visą gyvenimą, norėtų, kad prasižiojus išlėktų Beyonce balsas. Jei esi neidealus, vadinasi, esi nurašytas ir be vilties? Tai yra tautos žaizda ir tai reikia gydyti, tai mane liūdino, liūdina ir liūdins per amžius. Jei neleidi sau klysti, tai kam tada iš viso bandyti? Vaikas, kol pradeda vaikščioti, užtrunka ilgai, bet jei nukrito pirmą kartą, juk nesako: „Ai neee, man niekada nepavyks.“ O užaugę norim stovėti ant galvos kaip jogai, nelavindami raumenų, dainuodami idealiai kaip žvaigždės, nebandę net įsirašyt savo balso į telefoną ir smerkdami kitus, kurie klysta. Tas posovietinis visuomenės smerkimo genas yra tautinis paralyžius Lietuvai.
Kas tau yra laimė? Kada tu jauti, jog gyveni?
Kai jaučiuosi savimi. Kai aplink turiu žmones, kurie mane myli ir priima tokią, kokia esu. Kai mano šeima ir artimieji sveiki ir saugūs. Kai grįžti namo ir lange dega šviesa ir kvepia kūrenamas pečius. Kai sutinki naują žmogų ir jis būna lyg senas draugas ir prašneki su juo visą naktį ir tai įkvėpia dideliems darbams. Jauti tuomet kokius stebuklus siunčia gyvenimas. Laimė man yra kūryboje, kai gimsta idėjos ir apima adrenalinas. Lyg nusipirktum bilietą į tolimą kelionę, bet dar nežinai kaip ten viskas bus ir gyveni tik ta idėja. Laimė, kai mintys ima realizuotis. Laimė daugiabalsiame dainavime su mano grupės kolegėmis, kuomet susijungia kelių tautų dainos, skambesys balsų, kuris sukelia laimės vibracijas kūne ir gražina labiau nei bet kokie brangūs kremai ar kosmetika. Tokie tikri, skanūs dalykai daro mane laimingą.
Norintys patirti kasdienio dainavimo magiją, užsukite susipažinti su ypatinguoju Lauritos projektu „Promočių giesmės“.