Kartais pasigendu manęs vertų iššūkių. Tokių, nuo kurių sudreba ne tik mano pačios keliukai, bet ir viso rajono žemė. Pasiilgstu iššūkių, kuriuos dorodama jaučiuosi taip, kaip jaučiasi laukinis žvėris, suleisdamas dantis į grobį. Ilgiuosi to nesuvaldomo jaudulio, kai net kiekviena mano kūno ląstelė supranta – ši akimirka iš tiesų didinga ir po jos aš jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau prieš tai.
Tačiau būna, jog mus maitina iššūkių surogatais. Pila ir pila samčiais antgalvos streso jūras, panikos priepolius, drebančias rankas, skaudančią nugarą, nemigą, migreną, o kas kartą nuginklavus vieną tokį žudiką, nesijauti anei kiek paaugusi, o dar ir siaubas matant, kad jo vieton stoja naujas plėšrūnas.
Bet aš nesu nei medis, nei paukštis, nei kažkieno nuosavybė, ir jokia žemė, joks lizdas negali manęs pririšti, priversti paklusti, jei aš pati to nenoriu. Aš turiu valią, esu visiškai laisva, vadinasi, niekam nesu skoloje nesuvalgytą šaukštą baimės ir streso. Kiekvieną akimirką, kai suprantu, kad man lieka vis mažiau ir mažiau laiko, vis labiau vertinu ir branginu savo ir kitų gyvenimą. Niekas neturi teisės žaisti kitų baimėmis, silpnumu, jautrumu, gerumu, mano taip pat. Niekada, niekada, niekada nežaisiu Kafkos „Proceso“.
Būna, jog nubundu paryčiais ir galvoju, jog jei manęs vertų iššūkių nepamėtėja manoji aplinka, juos galiu puikiai susikurti pati. Dairausi ir svarstau, ar Paukščių takas nebus per toli. Imu jausti malonų poskonį burnoje.
