Jei aš ko nors ir gailiuosi savo gyvenime, tai tik to, kad baisiai ilgai tikėjau aplinkinių nuomonėmis, žvilgsniais, kalbomis už mano nugaros. Dabar dažnai, kai kalbamės su bičiuliais, jie vis perklausia, ar aš tikrai galvoju, jog esu laiminga. Esu. Esu ir kitaip neplanuoju.
Galvoju, Dieve mano, koks malonumas tiesiog džiaugtis tuo, ką turi, vis labiau mylėti tą save, kokia esu (su tom visom liežuvautojų apkalbėtomis šlaunimis, intelektu, boyfriend’ais, ar dar kažkuo, kas niekaip nenusako, kas esu iš tikrųjų).
Vienintelis dalykas, kurį, jei tik galėčiau, pasakyčiau sau aštuoniolikmetei: „Nebūk susireikšminus. Ir dažnai juokis, net jei tau sakys, kad „jau per daug čia to tavo juoko, surimtėk pagaliau“ – vis tiek juokis akimis, burna ir širdimi. Tegul tavo juokas būna nuoširdus, neužgaulus ir šiltas. Juokas, mano brangioji, yra toks puikus priešnuodis tūkstančiams gyvenimo situacijų: kai norėsis verkti nuo kažkieno nevykusio juokelio – tu juokis; kai jausiesi labai svarbi ir daug pasiekusi, bet niekas nesižavės, gal net slapta pavydės – juokis; kai tave mulkins į akis žiūrėdami – juokis; kai tavimi džiaugsis – juokis dar stipriau. Ir į viską žiūrėk paprasčiau.“
Galvoju, jog gyventi yra taip įdomu ir gera. „Freedom is mine and I know how I feel.“
