fbpx
Press Enter / Return to begin your search.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

  • Šiandien baigiau rašyti paskutinį knygos „Palangos orkestras. Dialogai“ skyrių. 
Dievaži, prisiminiau, kaip J.K.Rowling viename interviu pasakojo, kad parašiusi paskutinį Hario Poterio puslapį, apsiverkė. Juk per tą laiką susibičiuliauji su savo herojais, kiauras dienas tuose tekstuose su jais gyveni, apie juos galvoji, juos myli.
Tai ir aš ties tuo paskutiniu sakiniu ašarą nubraukiau. Supratau, kaip labai pamilau tuos žmones, apie kuriuos rašiau, kokie jie man tapo brangūs ir artimi. 
Per tą laiką išgyvenau visą jausmų amplitudę: jaudinausi dėl jų rūpesčių, juokiausi iš jų nuotykių, mintimis keliavau su jais, repetavau, sklaidžiau partitūras, mokiausi, kaip veikia, kaip skamba skirtingi pučiamieji instrumentai ir net ėmiau kitaip girdėti kūrinius. Šiandien apie muziką suprantu truputį daugiau nei prieš pusmetį. 
Šita knyga padovanojo daugybę pažinčių. Kai labai degė tekstai, kai kompiuteryje gulėjo nesuskaičiuojami kiekiai interviu įrašų, į pagalbą atėjo keletas fantastiškų moterų, kurios surėmė pečius ir per kelis vakarus iššifravo ilgiausius pokalbius su muzikantais. Tokiomis akimirkomis supranti, kad Kregždynas jau seniai tapo gyva bendruomene. 
Dabar Laima dirba prie knygos maketo. Stumdo nuotraukas ir tekstus lyg lego kaladėles. Kasdien iriasi per puslapius, o aš matau, kaip gimsta grožis. Nenusaldintas, jautrus, šiltas, gyvas grožis.
  • Vienas bičiulis mėgdavo sakyti, kad būna gyvenime tokių etapų, kai visko tiek daug, viskas taip stipru, kad prasmę gali kimšti lyg dešrą. 
Šiomis savaitėmis, kai baigiasi dviejų knygų rašymo, redagavimo, maketavimo darbai, šalia vyksta vieni Kregždyno mokymai po kitų. Fotografijos ir rašymo mokymai įmonėms, įvairiausios fotosesijos, o kur dar naujasis mūsų storytellingo (žodžio ir vaizdo) masterclass’as, jau ne kartą sulaukęs tarptautinio dėmesio. 
Apima saldus jausmas, kai supranti, kad net ir būdamas mažas, nišinis verslas, Kregždynas jau sklendžia savarankiškai, o garsas eina iš lūpų į lūpas. 
Kartais net šiurpuliukai nugara bėgioja, kai tos organizacijos, apie kurias kadaise svajojome, su kuriomis kadaise norėjome dirbti, dabar pačios mus susiranda ir kviečiasi į bendrus projektus. 
Tai augimo metai: kartais jie svaigina, kartais gąsdina, bet dienos pabaigoje suprantam, kad tai buvo dar viena gyvenimo dovana. Kai stovi atvira širdimi, tai ir žmonės pas tave ateina tokie gražūs, tokie ypatingi!
  • Jeigu kas nors dar romantizuoja knygų rašymo procesą, tai galiu papasakoti, kaip atrodo realusis pasaulis. 
Per savaitę jau antrą kartą atjungė vandenį, o paskambinus tiems, kurie tą vandenį tiekia, akis vartydami siuntinėja vienas nuo kito ir niekas nieko nežino. Taip ir gyveni, neturėdamas supratimo, kada galėsi atsigerti vandens, arba ar tau išsimuilavus po dušu dar bus vandens nusiprausti.
Antra savaitė tai vieni, tai kiti kaimynai vykdo remontus. Vieni gręžė tiek ir taip ilgai, kad buvo nuspręsta, jog per savaitę buvo galima išgriauti mažiausiai keturias sienas. Kiti nupjovė seną balkoną ir susimontavo naują. Svylančio metalo kvapas ir fantastiškas garsas, kai net savo minčių nebegirdi, tikrai labai skatina kūrybiškumą ir selektyvųjį klausimąsi. Iš to streso katė pasysiojo ant kilimo. 
Bet šiaip tai viskas gerai. Labiau juokinga, nei pikta. Gyvenimas gi, ne koks saldus monospektaklis. 
Beje, naujame @zurnalaszmones numeryje yra skiltis „Pabėgimas“, o ten - trumpa špargalkė keliaujantiems į Kregždyno meilę Lisaboną. Apie ką daugiau kalbėti pirmame įraše, jei ne apie seniausią pasaulio knygyną ir apelsinų pyragą, kurį vadinam paguoda. --
Foto @laimapenek
  • Čia esu aš ir mano gera draugė bei kolegė @laimapenek.
Mes taip ir gyvenam tarp nusvirusių ir pergalingai į orą iškeltų rankų, vėl pavargstančių ir vėl kylančių. Tuose tarpuose tarp kilimo ir nusileidomo rankos nušluosto savo ar kito ašarą, kaukši kompiuterių klavišais, išmyluoja katę, paskambina mamai, išplauna gridis, persodina gėles, kepa pyragą, rakina duris, rašo laiškus, o paskui jos vėl kyla, nusvyra ir vėl kyla. 
Kartais norėčiau, kad mes tas apsunkusias rankas va taip vieni kitiems kaip Mozei bent trumpam iškeltas palaikytume, ir iš karto būtų lengviau, tiesa?
Ne, nepagalvokit, kad guodžiuosi. Pastaruoju metu labai daug valandų tos mūsų abiejų rankos rašė, rašė ir rašė, maketavo, fotografavo ir vėl maketavo.
Laima pakelia galvą nuo kompiuterio ir sako, kad tarp visų maketavimo darbų labai norėtų eiti fotografuoti. 
Tai nepamirškit, kad Kregždyne yra žiauriai kieta profesionali fotografė - rašykit jai, kvieskitės Laimą į mokymus savo įmonėje, fotografuoti jūsų renginius ar šventes, prašykitės fotosesijų. Va, kur žmogui džiaugsmas - fotografuoti ir daryti tai profesionaliai. 
Dirbam dabar kiekviena prie savo užduočių palikusios, truputį pavargusios ir vis tiek jaučiamės laimingos.
  • Kai prieš metus pasirašiau sutartį su leidykla @dvi_tylos,  bandžiau įsivaizduoti tą ateities dieną, kai išsiųsiu paskutinę pasaką. Galvojau, kažin, kaip jausiuosi, ką galvosiu, gal mano galvoje laigys vienaragiai, gal danguje rodysis stebuklingi ženklai. 
Realiame gyvenime tokios dienos būna paprastos ir gal net lietingos, bet tau jos tampa tokios brangios, tokios ypatingos, beveik kaip Kalėdos ir gimtadienis. 
Su paskutiniu „send“ mygtuko paspaudimu širdis šoktelėjo ir apėmė didelis ramybės jausmas. Už lango pilant lietui ir nustojant galioti rugsėjui baigėsi ir vienas didžiulis etapas. Ir nepaisant to, kiek daug pasakų buvo parašyta, dar daugiau istorijų ir faktų liko už kadro, už vaikiškų temų ir puslapių rėmų. Jaučiuosi tokia turtinga. Mano viduje atsivėrė daugybė kambarių, slaptų praėjimų, menių ir stadionų. Esu laiminga, truputį suglumusi, nutilusi - noriu tą jausmą dar pasinešioti.
Iki pasakų knygos popierinio gyvenimo pradžios lieka tiek mažai laiko. Tie, kurie laukia karščiausiai ir nori ją savo rankose laikyti pirmieji, dar gali ją užsisakyti čia: tylosknygynas.lt/products/vakaro-istorijos-lietuvos-mergaitems
Einu per tą lietų ledų ir vyno. O tada atgal dirbti prie paskutiniųjų Palangos orkestro knygos tekstų - jų liko tiek nedaug. Panašu, jog šią savaitę baigsis dar vienas grandiozinis etapas. --
Foto @laimapenek
  • Paskutinės rugsėjo dienos padalintos taip, kad vieną dieną sėdi prie paskutinių pasakų rašymo, o kitą dieną redaguoji paskutinius Palangos orkestro knygos puslapius, ir tada tau parašo viena tavo redaktorė, tada kita paskambina vien tik tam, kad pasakytų, jog mėgaujasi skaitydamos tavo tekstus ir kad knygos bus puikios. Žinau, čia toks akimirkos saldainis: sėdi, šypsais, nors prieš minutę galvoje buvo tiek klausimų ir abejonių. 
O romantikos tokiame tempe nėra nė su žiburiu. Keliesi anksti ryte, atsakai į visus el.laiškus, atsiliepi į visus Kregždyno reikalus, tada sėdi prie rašymo. Nebesėdi socialiniuose tinkluose, nes jie suvalgo per daug laiko. Su draugais ir šeima paplepi telefonu tik trumpai, nes tavo galvoje sukasi scenarijai, kuriuos reikia užrašyti, kol nepamiršai. Nebegali eiti į renginius ar atidarymus, nes nebeturi laisvos valandos. Tavo pertraukos trunka daugiausiai 15 minučių ir kaip pradedi dirbti nuo 9, taip baigi 23 val., o kartais ir po vidurnakčio. 
Tai štai toks tas paskutinių rugsėjo dienų gyvenimas šioje ekrano pusėje. --
Foto @laimapenek

kregzdynas @ Instagram