Tuo metu, kai kas akimirką aplink Žemės rutulį vienu metu sklendžia maždaug devyni tūkstančiai lėktuvų, aš labai bijau pavirsti vidutinybe. Nuoširdžiai sakau, labai nemėgstu streso, ir vos tik pajutusi jo kvapą, primenantį įsiutusio laukinio žvėries nasrus, bėgu taip, kad net batų padai plyšta.
Noriu į savo saugų urvelį, ant savo mielos sofutės, su savo minkšta kate, knyga ir tyla. Bet, Dieve mano, sofutė man nei išminties, nei meilės neinstaliuoja. Kautis su laukiniu žvėrimi (o gal su savo baimėmis, tuštybe, pykčiais?) – tai sugrąžinti aistrą, gelmę savo gyvenimui, pamatyti viską aukščiau nei rodo Google Maps. Kovoji su priešu, o pažįsti save. Ir kartais taip bekovojant supranti, kad žvėris yra ne išorėje, o viduje.
Vienas Amerikos topmodelis bepradedančiai žvaigždutei sakė, kad tu gali būt nuostabaus grožio, ir tai yra labai ok, bet nepamiršk, kad tavo gyvenimą įtakoja žmonės – būk akiplėša, aikštinga, grubi, ir su tavimi niekas nenorės dirbti. Kartais galvoju, ar Anglijos karalienė jaustųsi blogai, jei kalbėtųsi su kiemsargiu? O su nėščia paaugle gotišku makiažu? Arba su smirdinčiu benamiu, visad iš troleibuso išlipančiu Kalnų parko stotelėje? Nežinau, gal ji niekad tokių žmonių nesutinka, bet tyliai sau manau, kad jos karūna pirmiausia yra jos viduje, jos širdyje, o tik po to ant galvos.
Bijau tapti vidutinybe. Jaučiu, kad dar nieko reikšmingo gyvenime nenuveikiau, bet tai nieko – rytoj galiu viską pradėti iš naujo. Kas su manim?
