Mano namuose gyvena Carpobrotus edulis. Išdidus, ištiestais į viršų ilgais sultingais pirštais. Į Vilnių atskridęs iš vakariausio Europos taško, nuskintas tiesiai nuo dulkėtos, įkaitusios uolos, leidžiantis saulei patalpintas į balto vyno tetrapaką, kuprinėje keliavęs per Portugaliją, Prancūziją, Belgiją, Lenkiją. Neverkšleno, nesiaikštijo, lyg koks skautas oriai pakėlė visus nepatogumus. Iš karto užsitarnavo pagarbą už tą herojišką drąsą keisti gyvenamąją vietą.
Kartais matau, kaip jis žiūri į priešais langus stovinčius blokinius namus ir tyliai ilgisi vandenyno.
Jo lapuose galima išskaityti žodžius, kuriuos sakė Snifas iš Trolių Mumių slėnio: „Not one adventure in a whole day. Just grey banks and grey banks and grey banks, and not even an adventure.“
Ir vis tiek jis iš visų jėgų stengiasi prigyti. Sako, kad jo šeimos gimtinė – Pietų Afrika, ir kažkodėl jį vadina ledo augalu.
Jis dar labai jaunas suprasti, kad pilkumoje, kuri žioji už lango, kartais nutinka stebuklai. „But one needs a change sometimes. We take everything too much for granted, including each other,“ – sakė Muminuko Mama.
Paslapčiom žvilgčioju į savo Carpobrotus edulis ir galvoju, kad ne viską reikia suprasti iš karto – kartais tiesiog reikia kantrybės.
