Aš matau, matau tą grožį, išnyrantį prieš akis. Matau…
Kartais jis nedrąsus ir kuklus lyg pirmą kartą įsimylėjusio paauglio sumišimas, kartais grakštus, trapus ir lengvas kaip anapus rudens skrendančių gervių sparnų mostai, kartais skaudus ir toks nuogas, kad apie jį nepasakoju niekam, net artimiausiems. Kartais kitų veiduose, eisenoje, juoke atpažįstu seniai mylėtus, išėjusius, tuos, kurių kadaise ilgėjausi iki skausmo, iki visiško savęs užmiršimo.
Kavinėje prie gretimo staliuko sėdi nepažįstami žmonės, net nežinau iš kur jie, kas jie. Neturiu jokio troškimo sužinoti jų vardus ar ką jie kalba. Akimirka, tik akimirka, vienas žodis, vienas žvilgsnis, ir ten, kur maniau niekada niekada nesutiksiu to, ką mylėjau, su kuo buvo atsisveikinta seniai, be galo seniai, o širdis, kurioje kadaise plūdo sielvarto potvyniai, dabar jau išmoko būti rami ir paprasta – joje staiga sukruta kažkoks pumpuras, pilnas gyvybės. Ar tai tu? Tu? Žinau, kad ne, žinau, bet vis tiek akimis ieškau tos akimirkos, to miražo, žinau, kad tai tik apgaulė, bet leidžiuosi bent akimirkai suviliojama to saldaus ilgesio – išgryninto, išnešioto tiek daug metų, be duriančio skausmo, be nevilties. Nepažįstamo žmogaus veide, jo plaukų sruogoje, rankoje, laikančioje vyno taurę, šypsnyje kažkam kitam pažinau tą, ko jau nėra.
Mes visi savyje nešiojamės tuos, kuriuos mylime, kuriuos mylėjome, kurie mylėjo mus. Dienomis, kai pliaupia lietus, kai rytas panašus į vakarą, ir atrodo, kad jau niekada nebus šviesiau, tas nepaaiškinamas pumpuras tyloje, be žodžių augina gyvenimą. Ten viduje, kažkur giliai giliai groja Gabriel Fauré „In Paradisum“.
Dienomis, kai pliaupia lietus, aš vis tiek matau grožį, išnyrantį prieš akis. Matau…