Ėjau šiandien namo ir toks gerumas apėmė. Galvoju, Dieve mano, bijau stipriau sujudėti, kad visas tas grožis netyčia nedingtų.
Žilagalvis, labai orus, malonaus veido senelis iškilmingai taisė anūkei dviratį. Paauglė anūkė stovėjo greta ir smagiai, išdidžiai šypsojosi – jos senelis tą jos dviratį taisė lyg pačiai karalienei. Kažkas įjungė kalėdinę dainą – labai šmaikštu jos klausytis, kai kieme jau beveik vasara. Mažai vaikštanti močiutė stebėjo kiemą iš savo balkono – tylomis, paskendusi savo mintyse, o lūpų kampučiuose galėjai pastebėti švelnią šypseną. Medžiuose jaukiai vienas kitą šnekino paukščiai. Vaikai ant namo sienos balta kreida pripiešė gėlių, saulių ir parašė: SURVIVE.
Kaip sakė Tovė Jannson „Vasaros knygoje“, matome tik tai, ko ieškome. Jei ieškome žemuogių, tada visur pastebime visa, kas raudona, tačiau jei dairomės kaulų, tuomet visur, kur beeitume, pastebėsime tik tai, kas balta, tik kaulus ir nieko daugiau.
