Kai prieš 600 metų portugalai iš Kinijos parsigabeno apelsinų, pastarieji ne tik puikiai prigijo, bet ir išgarsino šalį visame pasaulyje. Portugalijos Pietuose, Algarvėje, užauginti apelsinai dabar liaupsinami kaip ypatingai saldūs ir sultingi.
Prieš metus vaiskią vasaros saulę ir ką tik nuskintų apelsinų aromatą į juodą nišinių kvepalų „Aqua di Portokali“ buteliuką uždaręs parfumeris Lourenço Lucena drąsiai sulaužė senas taisykles ir į citrusinę draugiją įpynė baltą rožę ir kedrą.
Kas yra šis elegantiškas parfumerijos provokatorius, kurio vardas labiau žinomas Angoloje ir Mozambike nei Europoje?
Lourenço, ar pavadintumėte save perfekcionistu?
Hmmm, sunkus klausimas (nusijuokia ir kuriam laikui susimąstęs nutyla).
Taip, manau, kad taip. Kartais tai truputį panašu į apsėdimą. Vis keli ir keli kartelę – sau, šeimai, kolegoms, draugams, bet paskui supranti, kad visi mes esame labai skirtingi.
Gal dėl to ir savo kvepalus kūriau 12 metų ir pristačiau juos tik 2017. Buvusi „ Vogue“ žurnalo redaktorė jau seniai man buvo sakiusi: „Tu kuri kvepalus kitiems, bet kodėl tu nesukuri savo kvepalų?“ Nepamenu, ką tąkart jai atsakiau, bet jos žodžiai sukosi ir sukosi mano galvoje.
Kai praėjus 10 metų po parfumerijos studijų baigimo paskambinau jai ir pasakiau, kad išleidžiu savo kvepalus ir kviečiu į pristatymą, ji nusijuokė: „Tai kaip vadinsis tavo kvepalai? „Pagaliau“?“ (Užkrečiamai juokiasi.)
Kada supratote, kad jums įdomūs kvapai, aromatai, kvepalai? Iš kur visa tai? Gal tai ateina iš jūsų vaikystės?
Tikslios datos nepasakysiu, bet puikiai pamenu savo vaikystės kvapus.
Buvau gal 5–6 metų amžiaus, kai žirgyne pradėjau jodinėti. Šiandien vietoje tos jojimo mokyklos įsikūręs teatras. Ypatingai stipriai prisimenu tos vietos kvapus. Kai užsimerkiu ir galvoju apie tą momentą, matau tamsiai mėlyną spalvą. Gal todėl, kad mokykla buvo įsikūrusi gūdžiame miške. Tas žirgų prakaito ir žemės kvapas labai stipriai įsirėžė į atmintį.
Pamenu, mano močiutė turėjo didelį namą su milžinišku sodu. Šitas sodas man kelia labai malonius prisiminimus. Tame sode ji augino nepaprastai daug verbenos. Žinote, verbena kvepia ta gaiva, citrusais, žaluma.
Kai 2001 metais įkūriau rinkodaros agentūrą, pradėjau dirbti su viena didele vokiečių kompanija ir visu savimi jaučiau, kad noriu kažką nuveikti kvepalų srityje. Kebliausia buvo tai, kad aš visiškai neturėjau tam reikiamų žinių. Pradėjau vis dažniau apie tai galvoti, vis garsiau apie tai kalbėti. Buvo gal 2003 ar 2004 metai, kai nusprendžiau ir sau pasakiau: „Noriu judėti pirmyn. Šita aistra gyvena manyje, turiu ją išleisti.“
Dabar galvoju, gal ir vėlokai priėmiau šį sprendimą, bet, žinote, mes visi turime keisčiausių svajonių, ir kaip retai suteikiame joms reikšmės, neauginame jų, nepuoselėjame. Pamenate tą garsiąją Steve Jobs’o kalbą, kur jis sako, kad per gyvenimą mes surenkame daugybę mažų taškelių. Skirtingu metu atsiranda skirtingi taškai, ir dažnai mes nežinome, ką su jais toliau daryti. Štai Jobs’as mokėsi kaligrafijos, bet nežinojo, kam visa tai. Studijavo filosofiją, irgi nežinojo, kodėl. Tačiau kažkuriuo gyvenimo periodu jis pastebėjo, kad tie taškai tarpusavyje susiję, jie jungiasi. Ir aš jam pritariu.
Jei mes imame sekti savo svajonėmis, dalykais, kurie mums brangūs, kurie mus džiugina, tai nebūtinai iš karto ir čia pat viską suprantame, kam ir dėl ko mums to reikia. Praeis laiko ir pati Visata pasirūpins ta svajone ir tavimi, viskas susiklostys taip, kad imsi matyti, kaip tie maži taškai jungiasi ir atsiveria visiškai naujas piešinys.
Taigi, taip pamąstęs internete susiradau parfumerijos mokyklą ir 2005-aisiais išvykau į Paryžių.
Jei dienos metu staiga turėtumėte laisvas 15 minučių, ką su jomis darytumėte?
Turbūt labiausiai norėčiau staiga būti perkeltas į paplūdimį. Man labai patinka žiūrėti ir tiesiog kontempliuoti vandenyną. Mane jis labai ramina. Žinote, tas jausmas, kai basomis pėdomis jauti rupų smėlį, kai užuodi sūrų vandenį.
Kita vertus, aš labai mėgstu gaminti maistą. Virdamas, kepdamas aš tiesiog užsimirštu, „persijungiu“. Tad galimas daiktas, kad tas 15 minučių praleisčiau arba paplūdimyje, arba virtuvėje.
Kokią didžiausią pamoką išmokote iš savo arba kieno nors kito klaidos?
Stiprus ir labai įdomus klausimas. Gal išmokau tai, kad gyvenimas tavimi pasirūpins, kad gyvenimas…. Žinau, ką noriu pasakyti, tik turiu surasti tam tinkamus žodžius. (Nutyla, susimąsto.)
Tiesą sakant, nemėgstu žmonių, kurie apsimeta viską šiame gyvenime jau žiną, jie jaučiasi saugūs ir užtikrinti. Ko mane išmokė mano gyvenimas – kad net tada, kai turi ambicijų ir didelių ateities vizijų, nebūtinai taip ir bus, kaip tu projektavai. Kartais viskas susiklosto visiškai kitaip ir nuo tavęs tai nepriklauso.
Pavyzdžiui, tu lauki pirmagimės gimimo ir ji gimsta neįgali. Tu klausi „kodėl“? Turi išmokti nuolankumo ir priimti tą situaciją net tada, kai labai sunku. Tik po kurio laiko imi suprasti viso to prasmę.
Taip, iš savo ir kitų žmonių klaidų mokausi, kad net tada, kai jaučiamės įsipatoginę, saugūs, viskas labai lengvai gali pasisukti taip, kad suprastum, jog ne viską tu kontroliuoji.
Bet juk tai yra nuostabi pamoka, tiesa?
Taip, tikrai. Manau, kad gyvenime nėra neįmanomų dalykų, net jei tai ir skamba kaip klišė. Kai mūsų pirmagimei Matildai buvo 10 mėnesių labai garsūs vietos gydytojai neprognozavo nieko gero. Jie teigė, kad ji negebės sėdėti, judinti galvytės, nevaikščios. Tada buvo labai baisu. Turėjome dvi išeitis: arba nulesti rankas ir susitaikyti, arba bandyti veikti.
Kaip visa tai yra trapu.
Iš tiesų. Tomis akimirkomis mes žinojome tik tai, ką mums pasakė gydytojai. Žinoma, labai norėtųsi paspekuliuoti ir sakyti, kad visos problemos turi dvi puses, ir kad aš gebu rinktis tą pozityviąją pusę, bet tai netiesa, visi mes esame žmonės, visi klystame, prikuriame chaoso.
Grįžtant prie kvepalų, kokie aromatai jums pačiam labiausiai patinka? Kurie iš jų labiausiai kalba, pasakoja apie jus, jūsų asmenybę?
Kvepalai yra vienas iš asmenybės sluoksnių. Sakyčiau, kad man pirmiausiai imponuoja tie kvapai, kuriuos galima pamatyti, paliesti. Primityviausia prasme aromatai mus kviečia ragauti, atsikąsti. Užuosdami kito kvepalus mes arba norime prisiartinti, „paragauti“ to žmogaus, arba ne.
Esu provokatorius, man patinka lengvai erzinti žmones, stebėti jų reakcijas. Gal todėl ir kvapai man patinka drąsesni.
Tarkime, kardamonas. Jis aromatingas, turi tą šviežumo įspūdį, bet tuo pačiu jis prieskoninis. Apskritai, mano asmenybei labai tinka visi prieskoniai: visokie pipirai, šafranas, karis, net cinamonas ir panašiai. Nepaprastai mėgstu medienos kvapą, ypač Maroko santalą. Jis suteikia jėgos, pasitikėjimo savimi. Medienos aromatas yra ryškus, minkštas, jis nėra agresyvus, nepuola, neatakuoja. Na, ir turbūt jau supratote iš mano sukurtų kvepalų, kad man labai patinka citrusiniai aromatai – jie tokie sklidini gyvybės ir tikrai ne veltui priskiriami laimės aromatų šeimai.
Gyvenate Lisabonoje. Jeigu užsimerktume ir keliautume po ją tik uosdami, ar ji kuo nors skirtųsi nuo kitų pasaulio miestų? Kuo?
Esu įsitikinęs, kad visi miestai kvepia skirtingai. Tai jų identitetas.
Lisabonoje turbūt pirmiausiai galima užuosti Tejo upę, įtekančią į vandenyną. Tą lengvą jūrinį brizą, druskos kvapą, žvejų valtis, tinklus. Galima užuosti mūsų mėgstamus gvazdikus, smulkialapius bazilikus, kuriuos vadiname Manjerico. Žinoma, kad Lisabona kvepia sardinėmis – žmonės jas kepa daugelyje gatvelių. Aplink šv. Jurgio pilį auga daugybė jazminų krūmų, o Alfamos rajoną atpažintumėte iš lauke džiūstančių skalbinių kvapo. Čia puikiai išvystyta kavos pramonė, todėl daug kur jus pasivys skrudinamos kavos pupelių aromatas.
Dar vienas įdomus kvapas – geltonųjų tramvajų alyva. Arba štai Martim Moniz aikštė. Yra ten šiek tiek netvarkos, bet kokie ten kvapai! Indiški, kiniški, japoniški, afrikietiški prieskoniai – įeini į vieną iš didesniųjų jų prekybos centrų ir pasijauti lyg būtum teleportuotas į Tokijų ar Mumbajų. Dauguma ten esančių parduotuvių kainas ir aprašymus užrašo ranka kiniškai ar hindi, ir niekur nerasi nei portugališko, nei angliško užrašo.
Man, kaip parfumeriui, labai patinka pažinti miestus per uoslę. Pamėginkit ir jūs – tai labai žavus žaidimas.
