Būna kartais tokios didžio susireikšminimo dienos, ir būna dienos, kai svarbu tik tai, kas iš tiesų svarbu.
Tomis susireikšminimo dienomis kaip naujametinės petardos po kojomis sproginėja visokio plauko smulkmenos. Atrodo, visiškas niekalas, bet drioksteli taip, kad net krūpčioji. Būna, kad centrine Visatos figūra tampi pats, arba atsitrenki į kitą, tuo metu užimantį šias niekam nenaudingas pareigas. Tomis dienomis vienintelis būdas išgyventi – tai garsiai juoktis iš savęs ir tų besiliejančių situacijų. Juokas ir tik jis yra veiksmingas antibiotikas ir priešnuodis.
O va būna dienų, kai nutinka tiek visko daug, bet prisimeni tik tai, kas yra brangiausia, ką verta nešiotis širdyje. Vakar vos namai neužsidegė nuo svylančių laidų, elektra buvo dingusi, elektrikus kvietėm, bet šiandien supratau, kad iš vakar dienos prisiminiau tik tai, kad kalbėjom apie vasaros kelionę po Europą, apie uoliai ieškomą kuprinę, kurios įsigijimas bus būsimų daugybės nuostabių kelionių ir nuotykių simbolis.
Jei praėjusi diena būtų lyg atvirukas, į kurį galėtum rašyti ką tik nori, ką rašytum? Visas pretenzijas, nepasitenkinimus, paburbėjimus, ar kažką svarbaus, giedro, tikro? Atvirukas priima viską, bet rašymui ant jo yra skirta tiek mažai vietos. Jei rašai susireikšminimus ir kaltinimus, geriems dalykams vietos gali ir nebelikti.
Be galo, be krašto laukiu atostogų ir kelio. Laukiu atradimų, naujų susitikimų, nuo įspūdžių dainuojančios širdies ir nuo juoko skaudančių skruostų. Kelionės yra nesusireikšminimo ir paprastumo mokykla. Tai va. Ir dar laukiu, kada sėdėsiu kokio tolimo nežinomo miesto mažulytėj kavinukėj ir gurkšnodama kavą rašysiu atvirukus laukiantiems.
Einu į parduotuvę miltų – noriu vakare rabarbarų ir braškių pyragą iškept. Man patinka, kai namai kvepia pyragais, prieskoniais ir gėlėmis.
