Category: Skaitiniai

Kiemai tamsūs kaip juodosios kosmoso skylės. Net jei nuo galvos iki kojų apsikarstyčiau atšvaitais ir kalėdinėm lemputėm, vis tiek būtų tamsu, nors tu ką.

Bastausi po pilkais debesimis nuklotą Vilnių. Kasdienybėje niekas nemojuoja vėliavomis, retai praleidžia pro duris, nepažįstamieji neatsako į tavo šypsnį, o troleibuse be emocijų užmina ant kojos. Ir taip sunku netapti mase, nuolat priešintis konformistikai sąmonei, taip nelengva saugoti atvirą širdį,…

Tuo metu, kai kas akimirką aplink Žemės rutulį vienu metu sklendžia maždaug devyni tūkstančiai lėktuvų, aš labai bijau pavirsti vidutinybe.

Jau kelinta diena pastebėjau, jog kai einu gatve, vis jaučiu, kad kažkas tipena iš paskos. Įeinu į savo namo laiptinę – irgi į ją įsuka. Rakinu buto duris – užeina vidun.

Skliautas pilnas karoliais Tylinčių tavo ženklų Išbučiuotais altoriais Ieškau tavo akių

Angių geluonėliais Sudužusiom smilgom Rūkų gabalėliais Į širdį pasmilkom

Šiandien pakuodama paskutines dovanas galvojau apie šiuos metus, ko išmokau, kur paaugau.

Bebaigiant ketvirtą klasę mokytoja uždavė man išmokti vienos eiliuotos pasakos ištrauką – kitą dieną turėjo būti ketvirtokų išleistuvės ir mes, vaikai, turėjom parodyti mažučius vaidinimus savo tėvams.

Kai viskas namuose nutyla, kai guldau savo galvą ant pagalvės ir laukiu pirmo sapno, vis klausiu ir klausiu savęs: „Viktorija, ko tu trokšti labiausiai?“ Klausinėjau, klausinėjau, kol atsakymas švelniai caktelėjo suvokimu.

Rašymas man lyg mano asmeninė visata. Taip nusiplūkiau per savaitę, jog vėl šiandien paskelbiau asmeninį intravertų kongresą, liepiau sau sėstis ant sofos, įgrūdau į rankas kompą ir prisakiau nesikelti, kol nebus teksto. Rašiau, taisiau, rašiau vėl, dar du šimtus kartų…

Vasara – ne vien tik žibančių akių metas. Mano vasara žvilgčioja į vidų, ilgai tyli, klykauja paukščiais sutemus, kedena ilgas baltas užuolaidas paryčiais.

Yra dienų, kurios prasideda aistringais paukščių ginčais, po lietaus kvepiančiais pumpurais, o dar miegantys kiemai baugščiai budinasi nuo kaukšinčių kulniukų ritmo. Diena tik prasideda, o visas pasaulis paslaugiai tau guli po kojom. Bet yra dienų, kurios tęsiasi tarsi savaitės, mėnesiai…

Anądien einu gatve ir prasilenkdama su grupele keturiasdešimtmečių girdžiu melodingą moters balsą sakant: „…na supraskit, visos moterys vadovaujasi vien tik jausmais – ką jos gali?“ Tą sekundę likau be žado. Tikrai? Vien tik jausmais? Ir tą sako simpatiška, elegantiška moteris…

Gatvės pilnos grožio, o istorijos pačios eina man iš paskos, tarsi būčiau kokia jų kerėtoja. Šiandien dvi mielos senučiukės tiesiai man už nugaros aptarinėjo grožio paslaptis.

Pavasaris toks, kad profilaktiškai trūksta vitaminų. Sodinu kalendras, nors visai nesu jų gerbėja. Sodinu, nes turiu sėklų ir man gera stebėti, kaip kas rytą paauga liauni žali stiebeliai.

„Laikui atėjus ir išdrįsus pasilikti užsiskleidus pumpure skaudėjo labiau nei rizikuoti pražysti.“ (Anais Nin)

Sako, gal tu surimtėk, baik žvengt ties kiekvienu žingsniu. Sako, kaip tu atrodysi sena su tom savo tatuiruotėm.

Pagalvojau, suskaičiuosiu savo turtą. Tai štai, jei įdomu, per visą savo gyvenimą užgyvenau:

Kartais pasigendu manęs vertų iššūkių. Tokių, nuo kurių sudreba ne tik mano pačios keliukai, bet ir viso rajono žemė.