Press Enter / Return to begin your search.

Author: Viktorija Urbonaitė

  • Tiražas beveik iššluotas, liko paskutiniai egzemplioriai knygos.lt ir keliuose didžiuosiuose prekybos centruose. Sėdžiu priešais ventiliatorių, prie kompiuterio ant stalo miega katė, o aš gražinu naujo numerio tekstus. Mėgstu šitą kūrybinį etapą, įsivaizduoju vaikus, ką tik išsimaudžiusius jūroj, sukritusius paplūdimy ar pas diedukus ant pievos, skaitančius istorijas, o šalia - trešnių dubenėlis, sauja žirnių ir žiogų čirpimas.
  • Kuo įtemptesnis grafikas, tuo labiau mokaisi ne tik disciplinos, bet ir poilsio, laiko sau suradimo. Kartais atrodo, kad viskas, nebegaliu, nebespėju, reikia dar tą ir tą nudirbt, dar tas dega ir anas, bet kaip tik tada privalai sustoti ir suprasti, kad gyvenimas yra tik vienas - turi jį branginti. Kad ir kokie atsakingi ir dideli projektai gultų ant pečių, išmokau, kad privalau laiku pavalgyti, gerai išsimiegoti, nes tik taip mano kūnas man netrukdys susikaupti ir smegenų varikliai turės jėgų bėgti ir šiandien, ir ryt, ir po mėnesio. Išmokau, kad negaliu sau leisti pavirsti urviniu žmogumi, atsiskyrėliu, bet turiu surasti laiko susitikti su tais, kurie man brangūs, kurie man mieli, su kuriais man gera ir džiaugias širdis. Pokalbiai ir bendrystė yra lobiai, kurių negali išduoti, kad ir koks beprotiškas tavo darbo tempas. Išmokau, kad negalėsiu gerai rašyti, jei pati nesurasiu laiko skaitymui, muzikai, filmui. Išmokau, kad kuo labiau esu atsakinga, pareiginga ir punktuali darbuose, tuo labiau turiu atsakingai, pareigingai ir dosniai mylėti save ir savo gyvenimą. Dar vienas pirmadienis, kai visi kartu galime mokytis gyvenimo. -- Foto @laimapenek
  • Šiandien rašymas išgyvena patį tikriausią Renesansą. Jei gali aiškiai, sklandžiai ir įdomiai rašyti, tu tiesiai šviesiai parodai, kad gerbi savo tinklaraščio skaitytoją, kolegą, kuriam rašai elektroninį laišką, klientą, į kurio užklausą atsakai raštu. Rašymas nebėra prabanga, bet būtinybė, ir gerai rašyti - tai nebūtinai vien tik romanus ir knygas, kad ir koks tai mados reikalas bebūtų. Rašymas yra darbas, beveik visada neromantiškas, net nuobodus, paslėptas nuo akių, pilnas abejonių, frustracijų, trumpučių mūzų aplankymo akimirksnių, ir daug dažniau - jų nebuvimo. Rašymas yra milžiniška galia, nes žodis, kurį tu lyg kardą laikai savo rankose, gali sužeisti, bet gali ir prikelti, paguosti, drąsinti, sustiprinti kitą, įkvėpti. Esi atsakingas už savo parašytus sakinius. Su spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena! -- Foto @laimapenek
  • Kiekvieną kartą, kai skrisdavau atostogauti, kai kraustydavausi studijuoti ar gyventi į kitą pasaulio galą, mano mamytė visada man įduodavo laišką. Visi oro uostai buvo mano nužliumbti tuos žodžius beskaitant. Jei taip atvirai, tai aš net nežinau, ar galima skaityti mamų laiškus be graudulio gerklėj. Kartais net pykdavau - juk važiuoju tik savaitei, mėnesiui, pusmečiui, žmonės mato, o aš bliaunu taip, tarsi skirtumės amžinybei. Dabar, kai jau seniai užaugau, o ir mamytė man laiškus rašo rečiau - dažniau plepam telefonu, krizenam ir prisimenam tą laiką su šviesia nostalgija. Mudvi vis mažiau tampam sentimentalios, daugiau turim išminties ir vis dar mokomės viena iš kitos mamos ir dukros santykio. Šiandien gi noriu pasidalinti viena istorija, kurią praeitą vasarą parašiau knygai „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“. Pamenu, buvo beprotiškai karšta, už lango siūbavo liepos, o aš lipdžiau sakinius ir jaučiau, kad tas ašarų gumulas vis lipa aukštyn. Mažo vaiko vardu rašiau laišką mamai, bandžiau įsivaizduoti, kaip ji netikėtai savo striukės kišenėje randa tokį paprastą ir atvirą prisipažinimą. Norėjau užrašyti tą jautrią akimirką, tą švelnumą, vaikišką meilę, kuri niekaip nesileidžia užrašoma, įrėminama, vien tik paliečiama pirštų galais. Šiandien yra ta diena, kai istorija suskamba kaip tik tą dieną, kuriai ji ir skirta. — Knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“. Skaitoma istorija - Magdalena Draugelytė Galdikienė „Motinos diena“. Iliustravo Teklė Ūla Pužauskaitė.
  • Kai J.K.Rowling pradėjo rašyti istoriją apie berniuką Harį Poterį, tuo metu ji buvo ištekėjusi už portugalo žurnalisto ir gyveno Portugalijoje, Porto mieste. Daugybė smulkių šios knygos detalių gimė būtent šitame mieste. Vieną personažą, blogio įsikūnijmą valdovą Voldemortą, Rowling sukūrė išgirdusi vietos gyventojų pasakojimus apie žiaurųjį Portugalijos diktatorių António de Oliveira Salazarą. 1974 metais balandžio 25-ąną žmonės laukė signalo. Ankstų rytą radijo bangomis pasigirdo fado daininko Zeca Afonso daina „Grândola, Vila Morena" – tai buvo ženklas. Gatvės prisipildė žmonių, o gėlių pardavėjos iš džiaugsmo ėmė dalinti jiems raudonus gvazdikus. Tūkstantinės minios švarkų atlapai ir kareivių šautuvų vamzdžiai buvo išpuošti gėlėmis. Tą dieną per radiją Lisabonoje visu garsu užgrojo Salazaro uždraustos ir taip išsiilgtos portugalų dainos. Taiki revoliucija, vadinama gvazdikų vardu, grąžino taiką ir demokratiją. Kadangi Kregždyno širdy visada bus Lisabona ir jos apylinkės, tad šiandien sveikinam su Portugalijos nepriklausomybės diena! Viva a Liberdade! 🇵🇹 — Foto @laimapenek 2018
  • Kepėm Velykoms portugališkas queijadas de cenoura. Šefas Nuno Mendes pasakojo, kad būdamas jaunesnis važiuodavo su senelio Citroën DS jų parsivežti iš Sintros į Lisaboną, nes ten jos skaniausios. Namai kvepėjo apelsinais, citrinomis ir morkomis. Prieš du metus Velykos Kregždynui nutiko Lisabonoj - mieste, kuris moka švęsti. Šiemet negalime apkabinti savo namiškių, negalim Vilniaus gatvėse pasilabinti su jumis, negalime garsiai šūktelėti: „Sveiki sulaukę šventų Velykų!“ Ir vis dėlto, ateinam su nuostabia melodija iš anų lisaboniškųjų Velykų. Juk svarbiausius dalykus suprantam ir be žodžių. Apkabinam jus kiekvieną. Juk širdims nėra atstumų.

kregzdynas @ Instagram