Author: LaimaPenek

Turiu vaikų, kurie užima didelę dalį mano širdies. Jų dėka turiu nenusakomai didelę viltį, jog tikrai išmoksiu juoktis tiek pat, kiek verkiu, turėsiu tiek drąsos, kiek turiu baimės, ir mano širdis išsiplės anapus visų mano suvokimo ribų, ir aš mylėsiu…

Su vaikais iki ašarų kvatojomės iš siaubo pasakų. Vaikams būdinga daug juoktis, kartais gal net ir iš to, ko iš tiesų truputį bijo. Juokiuosi drauge su jais, tylomis nuspirdama savo baimes. Anokia čia drąsa, kai nieko nebijai, kai žinai, jog…

Iš svetimų pokalbių traukinyje: – Kaip norėčiau dabar išsimaudyti upėje… – Bet žinai, upė dabar tokio šaltumo, jog išlipusi į krantą jaustumeisi lyg išnėrusi iš mirties…

Žemėje būna dienų, kai tarp daugybės balsų išgirsti garsiai prabylantį ir savąjį. Būna, kad prabyli ne apie tai, ką jau kuris laikas darniai šiugždena, brazdina, nuo liežuvio ant liežuvio nešioja tas balsų choras. Tavo balsas išsišoka – tema ne ta,…

Buvo metas, kai užsisvajojusi vis imdavau piešti keistą figūrą: platūs, skrydžiui išskleisti sparnai, pasiruošę šauti aukštyn ir juos laikančios galingos susiraizgiusios šaknys, tvirtai įsikibusios Žemės gelmių. Tokiems sparnams lemta plakti vienoje vietoje ir niekada nepakilti. Koks aštrus, beviltiškas skausmas ir…