Bebaigiant ketvirtą klasę mokytoja uždavė man išmokti vienos eiliuotos pasakos ištrauką – kitą dieną turėjo būti ketvirtokų išleistuvės ir mes, vaikai, turėjom parodyti mažučius vaidinimus savo tėvams. Tos dienos išvakarėse mamytė man nupirko pirmąjį kostiumėlį. Jis buvo toks gražus, turkio spalvos su baltais žirniukais – apsirengusi jį jaučiausi tokia suaugusi, tikra dama. Vakare jis buvo lyginamas, derinamos kojinės, blizginami batukai. Buvau tokia laiminga, jog keturis metus pareigingoji mokė ėmė ir užmiršo išmokti tą eilėraštį. Prasidėjo šventė, bet aš visai iš galvos pamečiau, kad artėja mano ir paties simpatiškiausio berniuko pasirodymas. Staiga mokytoja sako mūsų vardus ir tą akimirką aš suvokiu, jog to eilėraščio net iki galo neperskaičiau ir tik maždaug žinau savo dalies siužetą. Mano simpatija pradeda deklamuot ir baigęs akimis parodo, jog dabar mano eilė. Aš buvau tokia graži tuo kostiumėliu pasidabinusi ir negalėjau dabar visiems klasiokams ir tėvams pasakyt, kad Urbonaitė paskutinės pamokos neišmoko. Įkvėpiau oro ir ėmiau… deklamuoti. Kūriau ir rimavau ekspromtu, ir man sekėsi. Mačiau tik, kad mokytoja laikosi nesusijuokus ir nuoširdžiai palaiko mano improvizaciją. Pajutau tokį įkvėpimą, jog po to jai reikėjo nežymiai parodyti, jog eilė deklamuoti kitam vaikui.
Po tos patirties dar ne kartą eiliavau, net buvau gavusi užsakymų rašyti eiles dainoms – angliškai! Sakau, mano kraujo grupė visai ne Rh- II(A), o ars poetica.
