Prieš kokį šimtą metų, kai mokiausi pirmame kurse, susipažinau su viena mergina, kurios vardo dabar, užmušk, niekaip nepamenu. Toji mergina nebuvo nei itin išvaizdi, anei išminties perlai nei Senekos citatos iš burnos jai nekrito, tačiau dėmesio ji susilaukdavo nuolat ir didelėm dozėm. Aplink ją spiesdavosi intriguojančių istorijų ištroškę pirmakursiai studentai, tarsi radę neblėstantį ir lengvai prieinamą adrenalino šaltinį. Ji pasakodavo ilgai, garsiai ir itin vaizdžiai. Visuose jos pasakojimuose reikšmingą vaidmenį atliko greitoji pagalba, policija, alpimai, kažkokie nesuvokiami santykiai a la Izaura, Santa Barbara ir Soledada drauge sudėjus. Jos pasakojimuose ji buvo ta, kurios gailimasi, ta, kuri alpsta, ta, kurią palieka, kuri bėga, vejasi, verkia ir vėl alpsta. Kuo toliau, tuo istorijos tapo painesnės, siužetai ėmė kartotis taip dažnai, jog pasidarė sunku tikėti. Lyg sutartinai ir be žodžių visi ėmėm laukti istorijų su NSO. Niekas nesijuokė, niekas nekomentavo. Kai jos istorijos galutinai išseko, vieną dieną ji dingo. Išsibraukė iš sąrašų. Be sudie, be viso gero. Tiesiog išnyko iš pirmakursių rato. Vėliau girdėjom, jog tas pačias fantastiškas istorijas ji pasakojo jau kitiems pirmakursiams. Daugiau jos niekada nesutikau.
Po kelionių, kai vėjas išpučia visokias šiukšles ir trupunius iš galvos, imi taip aštriai girdėti ir matyti nelaimingus veidus, kandžias replikas ir Pelenės sindromą. Pelenė buvo auka, jos kažkas turėjo gailėtis, ją guosti, galų gale išgelbėti. Pelenės gyvenimas buvo kažkieno kito (jos tėvo, pamotės ir dukterų, krikštamotės, princo) rankose, tik ne jos pačios. Siaubingai banalu, bet jei esi bent per nago juodymą sąžiningas su savimi, jei tik pasižiūri į save iš šono, labai galimas daiktas, kad savyje pažinsi ne herojų, bet Pelenę.
Kai tik imu pelenėti, sakau sau: „Viktorija, tu nesi medis ar vazoninė gėlė – stokis, daryk ką nors, keisk situaciją, tik nustok taip nykiai skųstis“. Žinokit, padeda. Gal tą ir tenka sau pasakyti šimtą, pusantro šimto kartų, gal dar daugiau, tačiau jaučiu, jog pamažu imu nebegirdėti, kai kažkas ima kelti savo asmeninius cunamius. Dejonės dar nė vieno neišgydė nuo ligų, nesutaikė besiskiriančių sutuoktinių ir neapdovanojo tų, kurie išgyvena pinigų stygių.
Būti silpnu, pažeidžiamu, būti trapiu, gyvu, jautriu – taip. Bet su meile, šviesiai, garbingai, be pykčio, be žodžių viesulų.
Kaip sakė vienas bičiulis – aukščiau nosį, nes prašviesėjimas neprasideda nuo apačios.
