Visą vakarą skaitau apie STS-51-D. Ir nors prieš akis NASA programa, širdyje ir galvoje spiečiasi asmeninis kosmosas. Fone skamba gaivus ir truputį nostalgiškas Philippe Jaroussky balsas, sklidinas gilaus jausmo ir kažkokios nepaaiškinamos nuojautos. Prabanga alsuojančios arijos 18 a. parašytos berniukui kastratui, o muzika tokia svaiginančiai graži lyg tos Žemės nuotraukos iš 4.650.658 km aukščio. Turbūt mieliausias dalykas, kurį atkapsčiau, buvo tai, kad NASA juos žadindavo įgulos artimųjų parinktomis dainomis – kokie žavūs sąrašai! Bandau įsivaizduoti jausmą, kai prabundi visame kosminiame laive užgrojus tavo mėgstamai dainai, o pro langus matai mažą mėlyną planetą.
Kažkodėl Philippe Jaroussky balsas man šiandien priminė, kaip vienam savo gimtadieniui iš mane įsimylėjusio vaikino dovanų gavau Ninnos Ricci „L‘Air du Temps“ – tokius neseksualius kvepalus, jog sunkiai slėpiau nusivylimą – man jie visiškai nepatiko, netiko ir priminė kažin kokią pagyvenusią aristokratišką, bet visų užmirštą damą. Ir dar tie balti balandžiukai citrinų spalvos fone – kaip banalu, mąsčiau aš tuomet. Ak, o dabar, po beveik dešimtmečio atradau, jog tie duslių gėlių kvepalai buvo pristatyti 1948 metais ir vėliau vadinti Antrojo pasaulinio karo pabaigą ženklinančiu aromatu. Kokia simbolika! Nemokėjau tada pajausti, suprasti, užuosti.
Tąkart pavasarį baigėsi meilė be dramų ir paprastai, o mano „L‘Air du Temps“ iškeliavo į draugės rankas, kuri labiau mokėjo juos vertinti. Dabar galvoju, kad nors tuos kvepalus nesunkiai įpirkčiau, tačiau tos emocijos jau niekada nepavyks išgyvent iš naujo, kitaip, brandžiau, tad ir neperku, laikausi atokiai.
Minčių spiečiai lyg milžiniški kosminiai ūkai gimdo naujas Visatas, ir svyra iš nuovargio galva, o Philippe Jaroussky dainuoja apie balto mėnulio nušviestą mišką. C’est l’heure exquise!
