Žemėje būna dienų, kai tarp daugybės balsų išgirsti garsiai prabylantį ir savąjį. Būna, kad prabyli ne apie tai, ką jau kuris laikas darniai šiugždena, brazdina, nuo liežuvio ant liežuvio nešioja tas balsų choras. Tavo balsas išsišoka – tema ne ta, o ir akivaizdžiai nepataikai į vieningą unisoną. Balsas prityla, sudreba, kažkas ima pjauti gerklę taip, lyg valgytum stiklo vatą, o žodžiai ima slėptis už tavo dantų, ir nebetilpę burnoje, jie varganai pabyra ant žemės. Deja, tokiomis akimirkomis nėra tinkamo sceninio apšvietimo, dūmų efektų, fone negroja garso takelis iš filmo, ir tie tavo žodžiai, labai galimas daiktas, bus apspardyti, išjuokti, bus nusisukta, apkalbėta, vėliau pamiršta, lyg to niekada ir nebuvo.
Ir vis dėlto, net jei balsas virpa, jei skauda tariamus žodžius, jei žinai, kad kitaip jau nebegali, tada aš tūkstančius kartų prašau: kalbėk. Drąsa stovėti tiesoje, net jei stovi vienui vienas, yra tai, dėl ko verta gyventi. Nešioti širdyje tai, kas tau yra brangiausia, auginti tai ir puoselėti yra didelė laimė. Kalbėti apie tai – irgi. Nes Žemėje būna dienų, kai tarp daugybės balsų turi nuskambėti vienas kuklus, paprastas ir (savo drąsos) išsigandęs. Tas balsas toks tikras ir gyvas, jog visa minia net sudreba nuo jo.
O juk galimas daiktas, kad Žemės istoriją keičia būtent tie pavieniai gyvybės sklidini balsai.
