Važiuojame autobusu iš Costa Nova į Aveiro. Vakarėja, keleivių nedaug. Sėdime pačiame priekyje, pro mūsų akis skrieja skaisčiai mėlynas dangus, laivai, palmių giraitės, spalvoti ir lyg žaisliniai nedidukai nameliai. Gražu ir net truputį saldu nuo to grožio. Abi šypsomės. Dar paburbenu, kad man vėsoka, nes lauke tik kokie 24-26 laipsniai šilumos – čia šiluma yra kitokia nei Lietuvoje ir karštis būna ne alinantis, o malonus.
Uosto stotelėje įlipa mama su dviem žirniais – maždaug 6-erių berniuku ir 5-erių mergaite. Vairuotojas juos kalbina, visi ima juoktis, autobusas nejuda nė iš vietos. Staiga mūsų pagyvenęs vairuotojas, inteligentiškas žmogus, griebia į glėbį berniuką, žnaibo jį, kutena, niurko, bučiuoja į viršugalvį ir paleidžia. Abi su Laima net išsižiojusios stebime, kas čia bus toliau. Ateina eilė mergaitei – vairuotojas švelniai, bet vikriai pagauną ir ją į didelį, tėvišką glebį, pakutena ją, kalbina, išbučiuoja jai galvą ir leidžia eiti sėstis. Mama kvatojasi, visas autobusas irgi. Galų gale pajudame. Ir tada suprantame, kad tai buvo visiškai svetimi žmonės! Tai nebuvo senelio ir anūkų meilės proveržis. Mes abi sėdėjom susižavėjusios, beveik be žado, o mano skruostais tekėjo ašaros. Ta akimirką meilė ir paprastumas buvo toks tikras, toks gyvas. Galvojau, kaip dažnai mes taupome švelnumą tik saviems, tik pažįstamiems, o po kurio laiko gal net ir pamirštame, jog mumyse yra nenaudojami milžiniški gerumo klodai. Žiūrėjau į mūsų vairuotoją ir suvokiau, kad aš dar per mažai myliu. Bet tai nieko, šiandien aš galiu pamėginti iš naujo.
